Kaip lavinama vaikų su Dauno sindromu kalba – pasakoja Ignė Oberlian
Apie tai, kaip lavinama vaikų su Dauno sindromu kalba, pasakoja logoterapeutė-specialioji pedagogė Ignė OBERLIAN.
Esu logoterapeutė (metodininkė)-specialioji pedagogė. Mano darbo patirtis įvairi: dirbau logopede valstybiniuose ir privačiuose darželiuose, mokykloje, Vaiko raidos centre, Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijoje, surdopedagoge Lietuvos sutrikusios klausos vaikų ikimokyklinio ugdymo centre. Šiuo metu dirbu Vilniuje, Centro poliklinikos Ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje.
Su vaikais, turinčiais Dauno sindromą, susidūriau dar studijų metais. Iš karto pajutau jiems simpatiją – šie vaikučiai draugiški, linksmi ir mieli.
Vaikai su Dauno sindromu dažnai turi kalbos sutrikimų. Kūdikiai iki vienerių metų kalbine prasme dažniausiai nelabai skiriasi nuo įprastos raidos kūdikių, tačiau dažnai pasireiškia „sulėtėję prieškalbiniai įgūdžiai“ – vėlesnis gugavimas, čiauškėjimas, skiemenavimas. Pastebima silpna kalbinė motorika, pravira burna, pasyvus liežuvis. Pirmieji žodžiai pasirodo vėliau, o vėliau vystosi sulėtėjusi kalbos raida.
Vaikai labai skirtingi – vieni ilgai lieka garsažodžių lygyje, kiti greičiau pradeda vartoti žodžius. Dėl nepakankamai išlavėjusio artikuliacinio aparato dažnai pasireiškia netaisyklinga garsų tartis, kuri išlieka ilgai. Vyresniems vaikams būdingi agramatizmai, galūnių nederinimas, netaisyklingas daiktavardžių, skaitvardžių, būdvardžių vartojimas, prielinksnių klaidos, skurdus žodynas, nepakankamas kalbos suvokimas.
Šiuos vaikus reikia mokyti sudaryti taisyklingus sakinius, pasakoti pagal siužetinius paveikslėlius ar jų serijas. Tačiau viskas labai individualu – priklauso nuo vaiko gebėjimų ir tėvų, specialistų bei pedagogų pagalbos. Pradėjus ugdymą ankstyvame amžiuje, galima pasiekti tikrai neblogų rezultatų.
Komentarai nepriimami.