Lina VOLUNGYTĖ
Kasmet didžiosios miesto šventės išvakarėse, gegužės pabaigoje, Marijampolės kultūros centre kartu su kitomis naujomis parodomis būdavo atidaroma ir ypatinga, skirta šio krašto kūrėjams, kuriems tie metai jubiliejiniai. Dėl pastaruoju metu susiklosčiusios situacijos daug dalykų mūsų gyvenime vyksta kitaip – pasikeitė, sugriuvo renginių planai, bet smagu, kad kultūra pamažu atsigauna.
Parodos atgijo bene pirmiausia, o Valstybės dienos išvakarėse dailės galerijoje buvo atidaryta ir septynių Sūduvos krašto kūrėjų-jubiliatų darbų ekspozicija. Joje – Gabrieliaus Stanulio (g. 1915 m.), Vlado Karatajaus (g. 1925 m.), Vinco Norkaus (g. 1925 m.), Magadlenos Birutės Stankūnienės (g. 1925 m.), Algimanto Kuro (g.1940 m.), Jono Daniliausko (g.1950 m.) ir Juozo Vosyliaus (g.1950 m.) kūryba.
Darbai paprastai atkeliauja iš didžiųjų Lietuvos muziejų, šių metų parodoje eksponuojama tapyba – iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus XX a. antrosios – XXI a. pirmosios pusės tapybos rinkinio. Parodos atidaryme dalyvavo ir savo informacija bei įžvalgomis pasidalijo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vyr. dailėtyrininkė Nijolė Nevčesauskienė. Siūlome skaitytojams daugiau sužinoti apie minėtus autorius bei jų kūrybos vietą ne tik Lietuvos meno, bet ir platesniame kontekste, įžvalgos padės ir apžiūrint parodą, kuri veiks iki 2021 metų gegužės.
Šiuo metu eksponuojami 24 tapybos darbai suteikia galimybę žiūrovams vėl pamatyti skirtingų kartų dailininkų žvilgsnį į žmogų, gamtą, daiktus. Savitą kelią atskleidžia skulptoriaus (visi žinome Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio paminklą – red.) ir tapytojo Gabrieliaus Stanulio paveikslai. Jis vaizdavo filosofinę prasmę turinčią erdvę, persipynusią su vyro, moters figūromis, gilinosi į erdvės ir tuštumos problemas, gamtos ir pasaulio trapumo dėsnius. Ypač įdomiai dirbo su šviesa, spalvomis. G. Stanulio drobėse atsispindi filosofiniai tapybiniai ieškojimai, juose ryški modernizmo dvasia.
Vladas Karatajus yra ryškus tapytojas, sukūręs psichologinės įtaigos kupinus žymių Lietuvos meno kūrėjų portretus, įtvirtinęs savitą koloristinį psichologinio portreto tipą. Studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute, nuo 1952 m. jame dirbo, 1968 m. tapo Tapybos katedros vedėju, dailės pedagogas buvo gerbiamas ir mylimas mokinių. Jis anksti atrado savo žanrą – portretą, įžvelgęs jame plačias tikrovės pažinimo galimybes. Jis visada gerbė žmogų, natūrą, tačiau jam teko daug dirbti, kad išvengtų buitiško iliustratyvumo, dogmatinių nuostatų. Dailininko dukters ir sūnaus portretai dvelkia šiluma ir jaukumu. Ankstyvieji peizažai lyriški, minkštos tapysenos.
Algimantas Kuras į tapybą sugrąžino nereikšmingus, nepagražintus motyvus, taip deromantizuodamas tikrovę. 7–8 dešimtmetyje kartu su kitais garsios ketveriukės tapytojais Kostu Dereškevičiumi, Arvydu Šalteniu, Algimantu Švėgžda tapė ekspresyviai, vaizdavo gamtą ir jos motyvus, akcentuodamas ir žmonijos išlikimo, žemės išsaugojimo idėjas. 2003 m. tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno laureatu. Šioje parodoje eksponuojamas ankstyviausias kūrinys „Langas“ (1969 m.). Vėlesni peizažai, seni nereikalingi daiktai ir mechanizmai nutapyti dangaus fone, kontrastuoja kaip destruktyvus ir brutalus žmogaus veiklos liudijimas.
Jonas Daniliauskas gimė Lekėčiuose, Šakių r., 1974 m. baigė Lietuvos dailės institutą, dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje, Lietuvos dailės institute. Nuo 1974 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Kūryboje dominuoja lemties, vienatvės, žmogaus ir gamtos vienovės temos, išėjusio ir išeinančio kaimo vaizdai. Tapyba dailininkui – tarsi prisiminimas, o ne objektyvaus stebėjimo rezultatas, tikslus fiksavimas. Anot jo paties, visi siužetai kilę „iš žemės“, jis turi pastovius savo kūrybos siužetus ir motyvus, minimaliomis priemonėmis pasiekia išraiškos jėgą. Ankstyvieji kūriniai tamsesnių spalvų, dabar potėpis tapo skaidresnis, šviesesnis, sumažėjo tragiškų, tamsių akcentų. Dailininkas tapo kasdienybės motyvus: močiutę su ožka, palubėje užkištą puokštę aguonų, paukštį, nutūpusį ant moters peties…
Juozas Vosylius gimė Marijampolės rajone. 1968 m. baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklą. 1968 – 1973 m. studijavo Lietuvos dailės institute, įgijo freskos ir mozaikos specialybę. Tapo peizažus, figūrines kompozicijas, portretus bei natiurmortus. Jo tapyba tamsių, prigesintų spalvų, pilkšvų, rusvų, mėlynai žalsvų tonų. 9-ojo dešimtmečio portretai ir natiurmortai daiktiški, tarsi skendintys rūke iš pro jį sklindančios šviesos. Tapytojas kuria turtingų faktūrų, skirtingų tekstūrų formas, atskleidžiančias žmogiškosios sielos gelmes. Anot dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės, „visi vaizdai ir daiktai į dailininko paveikslus atkeliauja ne šiaip sau, tai nėra tiesiog daiktai, kone kiekvienas jų yra simbolis, alegorija, perteikiantis nostalgiją, harmonijos ilgesį, gyvenimo trapumą, žmogaus vienatvę ir menkumą amžinybės ir laiko akivaizdoje“.
Na, o apie Magdaleną Birutę Stankūnienę žinome daug ir jos kūrybą matėme ne kartą – belieka šioje parodoje pasidomėti darbais, kurie saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Komentarai nepriimami.