Tęsiame pokalbių ciklą apie tai, kaip gyvena, su kokiais rūpesčiais ir problemomis susiduria Marijampolės regiono seniūnai. Šiandien interviu – su Marijampolės savivaldybės Sasnavos seniūnijos seniūne Nijole SMILGIENE.
Seniūnę kalbino žurnalistė Loreta TUMELIENĖ.
– Esate trečios pagal dydį Marijampolės savivaldybės seniūnijos seniūnė. Ja dirbate daugiau kaip dvidešimtį metų. Kokie keliai atvedė į šias pareigas?
– Sasnavos seniūnijai vadovauju nuo 2002 metų. Pernai lapkričio mėnesį buvo dvidešimt metų. Ta patirtis man labai praverčia. Mintinai žinau kiekvieną vietovę, gyventojui paskambinus orientuojuosi apie ką kalbama, iš karto sprendžiu, kaip galime padėti.
Taip susiklostė gyvenimas, kad tarsi savaime tapau seniūne. Esu baigusi tuometę Lietuvos žemės ūkio akademiją. Dirbau Sasnavos seniūnijoje kasininke, tekdavo vis vaduoti seniūną. Kai tuometis seniūnas Linas Pileckas išėjo iš darbo, man pasiūlė kandidatuoti į konkursą seniūno pareigoms užimti. Kadangi dirbant tik ekonomiste man vis trūkdavo veiklos, savęs realizavimo, nusprendžiau pabandyti. Ir bandymas užtruko, iki šiandien einu šias pareigas.
Man seniūno darbas – įdomus, prasmingas. Džiaugiuosi, kad turiu darnų, gerai dirbantį, tobulėjantį kolektyvą. Visiems pavyksta prisitaikyti prie pokyčių, naujų reikalavimų. Pradėjome dirbti su viena rašomąja mašinėle, paskui turėjome vieną kompiuterį, o dabar ir socialiniai darbuotojai, ir žemės ūkio specialistai, ir raštvedė dirba su programomis. Tai pagreitina darbą, mažiau popierizmo.
– Seniūno darbo veiklos spektras – labai platus: reikia išmanyti ūkinę sritį, finansinius klausimus, organizuoti darbą, mokėti bendrauti su žmonėmis. Kaip sekasi įveikti tiek daug skirtingų aspektų darbe?
– Žemės ūkio akademijoje įgijau ekonomisto organizatoriaus specialybę. Prieš pradėdama dirbti seniūne dažnai pagalvodavau, kodėl prie ekonomisto priblokuota organizatoriaus specialybė, kam to reikia? Tačiau pradėjus vadovauti seniūnijai man abi specialybės labai pravertė. Mokėjau skaičiuoti, spręsti ūkio, finansinius, buhalterinius reikalus, kartu turėjau žinių apie darbo organizavimą. Organizuojant kultūrinius, visuomeninius renginius visa tai irgi pravertė.
– Kokie šiuo metu aktualiausi ūkio klausimai?
– Džiaugiuosi, kad pavyko iki didžiojo lietaus nugreideriuoti beveik visus kelius. Seniūnija prižiūri 148 kilometrus kelių, 90 km iš jų sudaro žvyrkeliai. Turime aštuonias sodų bendrijas, kuriose, kaip antai „Ramunės“, „Klevo“, „Pasagos“, „Sasnos“, „Jovaro“ daugėja naujakurių, jaunų šeimų. Žmonės važinėja į darbus, veža vaikus į mokyklas, darželius, aišku, kad jiems norisi į namus patogaus kelio.
Tad mano, kaip seniūnės, rūpestis – padėti gyventojams, kad tie keliai būtų kuo geresni. Labai džiaugiausi, kad praėjusiais metais pavyko iš anksto pasiruošus projektus gauti finansavimą ir išasfaltuoti Kantališkių kaimo Sasnos gatvės dalį, kuria žmonės važinėja į „Sasnos“ sodus.
Daug sulaukdavome nusiskundimų dėl prasto kelio į „Pasagos“ sodus. Ten buvo apie kilometras žvyrkelio, jo būklė, nepaisant, kad dažnai greideriuodavome, bloga. Tad džiaugiuosi, kad tą kelią irgi pavyko pernai išasfaltuoti. Taip pat Pašešupio gatvę, einančią per Būdviečio ir Puskelnių kaimus, „Jovaro“ soduose Jovaro gatvę. Kai kuriose vietovėse dar liko nebaigti aplinkos tvarkymo darbai, bet gyventojams kelias į namus tapo daug patogesnis. Man tai kaip svajonė, kurios išsipildymu net netikėjau.
Seniūnijos plotas – 13207 hektaro, 25 proc. – miško dalis, aišku, tarp jų yra keliai, kuriuos irgi seniūnija turi prižiūrėti. Sasnava netoli miesto, geras susisiekimas su Kaunu, tad yra nemažai žmonių, įsigijusių sodybas vienkiemiuose. Jiems irgi reikia išvažiuojamų kelių. Vedame derybas su miškininkais, kad darbai miškuose nevyktų, kai šlapia, statome ženklus, ribojančius transporto priemonių masę, tariamės ir dėl kelių priežiūros. Miškininkams reikia dirbti, žmonėms važiuoti.
Daug dėmesio skiriame ir pačiam Sasnavos miesteliui. Daivos Truncienės įkurtas Zuikių muziejaus, įdomios pažintinės veiklos, moderni bažnyčia, kurios erdves pritaikome ir kultūriniams renginiams, pritraukia daug svečių iš visos Lietuvos, tad norisi, kad aplinka būtų išpuoselėta, miestelyje būtų jauku ir čia gyvenantiems, ir apsilankantiems, vyrautų tvarka, švara. Todėl smagu, kad pavyko naujai išasfaltuoti Suvalkijos gatvę.
Prižiūrime ne tik miestelio aplinką, žaliąsias erdves, skiriame dėmesį ir kapinių tvarkymui. Amžinojo poilsio vieta turi būti tvarkinga. Naujos tvoros prie senųjų Sasnavos kapinių ir antrųjų kapinių, pernai baigėme tvarkyti Nendrinių kapinaites. Seniūnijos komanda stipri, daug darbų padarome patys, einame koja kojon su naujovėmis.
– Kaip sekėsi tvarkytis su pernai nuo rudens užgriuvusiais prašymais kompensacijoms už šildymą?
– Iš tiesų, gyventojų prašymų dėl kompensacijų seniūnijos specialistės, palyginus su ankstesniais sezonais, sulaukė dvigubai daugiau. Priėmėme 666 prašymus. Kiekvieną atvejį reikia įvertinti, peržiūrėti. Ir nors iš pradžių buvo trukdžių, kilo problemų dėl stringančios programos, bet susitvarkėme. Be to, visada sulaukiame pagalbos iš Marijampolės savivaldybės administracijos. Dirba puikūs specialistai, jeigu tik kyla problemų, klausiame, aiškinamės, visada padeda rasti sprendimą įvairiose situacijose.
Dėl paramos maisto produktais į Sasnavos seniūniją kreipėsi 320 asmenų, 158 šeimos, bet negalėčiau pasakyti, kad žmonių finansinė padėtis labai blogėtų. Aišku, yra keletas vargingai besiverčiančių. Prašančių socialinių pašalpų padaugėjo truputį, dauguma gyventojų turi darbus, kiti gauna pensijas ir verčiasi.
– Gyventojai sako, kad jus galima pamatyti kiekvienoje seniūnijoje vykstančioje šventėje, renginyje, parodos atidaryme. Ir su gėlių puokšte, sveikinimo žodžiu kūrėjams. Mėgstate kultūros renginius?
– Iš tikrųjų, kultūriniai renginiai man ne svetimi, gera, kad turime daug tradicijų, tradicinių renginių. Džiaugiuosi, kad Sasnavos seniūnijoje išvystyta teatrinė veikla, kad ji garsi. Garsi ir mūsų režisierė Onutė Miliauskienė, ir anksčiau dirbusi amžiną atilsį Onutė Labutienė, jos dukra Birutė Labutytė. Iš tiesų tai kažkas unikalaus. Tie Birutės kuriami sceniniai rūbai, mokykloje daugybę metų veikiantis teatras „Jaunuolynas“. Birutės iniciatyva įkurtas ir vietos bendruomenės moterims teatras „Kuparas“. Tai tik papildo klojimo teatro „Gegnė“ veiklą.
Darbuotojų dėka pasiektas aukštas meninis lygis. Daug gelbsti organizuojant renginius Roma Karčiauskienė, visos bendruomenės, Saulius ir Mindaugas Brusokai. Daug puikių žmonių, mūsų šviesuolių, galėčiau apie tai kalbėti ir kalbėti. Man visada svarbu juos palaikyti, domėtis, kas vyksta seniūnijoje, niekada nebuvau ir nesu nuošalyje.
Labai džiaugiuosi, kad per mano darbo metus pavyko padaryti ir istorinių darbų, norėjosi palikti kažką, kas turi išliekamąją vertę. Kartu su Sasnavos bendruomene pasirūpinome, kad būtų įteisintas Sasnavos seniūnijos herbas ir vėliava.
Įamžintas Vyčio kavalierių ir savanorių atminimas, jiems kapinėse atidengtos lentos. Kraštiečiui, mūsų šviesuoliui Gediminui Ilgūnui atminti pastatytas koplystulpis.
Apskritai seniūnijos gyvavimą labiausiai atspindi žmonės, su kuriais galima nuveikti daug bendruomenei svarbių darbų. Mūsų seniūnijoje daug šviesuolių. Veikia net penkios bendruomenės, keturios iš jų aktyviai, savarankiškai dirbančios, vykdančios projektinę veiklą. Didžiuojamės ir laukiame Sasnavos tradicinių švenčių Joninių, garsios aviatorių šventės, sakralinės muzikos festivalio „Muzikos ruduo“.
Smagu, kad ir verslas nelieka nuošalyje. „Grįžulo ratų“ rezidencija įsitraukė į kultūrinę veiklą, buvusį darželio pastatą nupirkę verslininkai atėjo į seniūniją susipažinti. Žmonių tarpusavio bendravimas, bendradarbiavimas su seniūnija – variklis mūsų darbe.
Kažkada norėjau būti vaistininke. Seniūno darbas man irgi asocijuojasi su šia profesija. Iš savo resursų dalinu ką turiu: vieniems reikia patarti, kitus – išklausyti, tretiems – padėti.
Komentarai nepriimami.