„Tąkart net kvėpuoti vengėme, o kai kas iš baimės apmirė“, – dabar jau juokiasi Karpavičių dukra 15-metė Auksė. Šis tekstas – apie „numirimus“ ir iš baimės, ir iš juoko. Ir apie tai, jog viską į savo gyvenimus atsinešame iš vaikystės namų. O ištardami „Mano tėtis (mama) taip darytų (sakytų)“ tarsi užprogramuojame save teisybės sakymui, sąžiningumui, pasitikriname, kiek mes esame geri, dori sau patiems ir šalia esantiems.
Viskas iš smulkmenų, bet kasdien
Nors pas Karpavičius važiavome, kad parašytume straipsnį Tėvo dienos proga, į visus proginius klausimus atsakinėjo ir žmona Oksana, ir vyriausias sūnus 17-metis Deimantas, ir pora metų jaunesnė dukra Auksė, o jauniausioji atžalėlė, dar trejų neturinti Ievutė tik mirksėjo savo gražiomis akimis tėvelio glėbyje ir siuntė mums oro bučinukus. Trys vaikai, anot Vaido ir Oksanos, yra jų per 18 santuokos metų užgyventas turtas.
Matematiškai vertinant, Oksanos ir Vaido meilės istorijai jau 26-eri: Vaidas juokauja, kad per 8-erius draugystės metus jam pavyko užsiauginti ir prisišnekinti Oksaną tapti jo žmona (nes gi ji pirmiausia turėjo baigti verslo vadybos mokslus). Pats Vaidas, už ją vyresnis, jau buvo baigęs miškininkystę, dirbo girininkijoje ir ėmė statytis namus netoli Buktos miško, Pabuktės kaime (Liudvinavo sen.), kur dabar ir gyvena šeima.
– Rasti gyvenime tau tinkantį žmogų – didžiulė sėkmė. Laimė, kai sutampa tikslai. Moterys turi motinystės instinktą, o vyrai visko turi išmokti – rūpintis, globoti ir mylėti. Vaidukui puikiai tai pavyksta, – Oksana net švyti pasakodama apie vyrą.
Vaidas į viską žiūri paprastai.
– Specialiai juk nieko nedarai – viskas susideda iš smulkmenų, bet kasdien. Anais metais statėme stoginę automobiliui – dirbome kartu su Deimantu. Dabar mokomės vairuoti – kiemas didelis, yra kur praktikuotis, – sako Vaidas.
Dukra priduria, kad tėtis – toks žmogus, šalia kurio galima išdykauti, kalbėtis, jis toooks geras, suprantantis, mylintis, juo visada gali pasitikėti, visada jauti jo rūpestį.
Oksana linksi galva – taip, mamos paprastai vaikus stengiasi apkamšyti patalais ir pagalvėmis, kad neužsigautų į gyvenimo akmenis. Tuo tarpu tėčiai drąsiau juos išveda iš komforto zonos, parodo, kad gali būti gyvenime momentų, kai, atrodo, mirsi iš baimės, bet kur kas daugiau tokių, kai miršti iš laimės.
Tėčio „poskiepis“
Vaidas – miesto vaikas, nuo ketvirtos klasės žinojęs, kad bus miškininkas. Baigė technikumą, po to Žemės ūkio universitetą. Ir nors šiuo metu dirba žemės ūkio specialistu Liudvinavo seniūnijoje, miškas jam – svarbi gyvenimo dalis.
– Mano tėtis nemanė, kad miškininkystė yra ok. Sako, galėtum būti mechanikas ar šaltkalvis – žmogui reikia kokios žemiškesnės profesijos. Bet tai buvo ne mano takas. Gal tėtis pats nejautė, kaip mane į gamtą pastūmėjo. Be to, tėtis – tai žmogus, kuris viską gali padaryti iš bet ko.
– Vaidas visus savo tėčio trupinius surinko: pats šį namą su draugais pastatė, – tarsi patvirtindama vyro žodžius sako Oksana.
– Viskas iš tėčio, viskas iš jo išmokta. O ko neišmokau – klaidų-bandymų metodu išmokau pats, – šypsosi pašnekovas.
„Stabdžio pedalas“
– Pas mus tokia tvarka: mama visų idėjų generatorius, negęstantis vulkanas. Kad visai „nesuplyštume per pusę“, mano darbas pristabdyti, iš sapnų nuleisti iki realybės, prilaikyti prie žemės, nes turbūt išskristų, – juokiasi Vaidas.
Čia pat priduria, kad jei viskuo rūpintųsi vienas, turbūt nieko net panašiai šiuose namuose nebūtų.
Oksana sako, kad abu vyresnieji vaikai alpsta dėl kino, tai būtent į tėtės skvernus kimba, kad nuvežtų į Marijampolę, nes mama turi būti su mažąja Ievute. Auksė paatvirauja, kad dažnai tėtį prisikalbina kur nors nuvažiuoti. O ką tėtis? Dukrai juk neatsakysi. Neilgai trukus savo „pageidavimų koncertus“ tikriausiai pradės reikšti ir mažoji dukrytė.
Na, „nelengvas“ tas tėčių gyvenimas trigubo grožio apsupty. Bet jiedu su sūnumi atlaiko moteriškosios šeimos dalies akyčių mirksėjimus!
Apie svogūnus sriuboje
Pažįstama situacija, kai vaikai sriuboje rastus svogūniukus tėčio lėkštėn permeta? Ar kyla diskusijų prie stalo dėl krapo lėkštėje ar lašinuko dešroje?
– Vaikai viską valgo, net lašinius – Oksana vėl pražysta šypsena. – O kas atlieka nuo vaikų – viskas atitenka tėčiui, – jau kvatoja, puikiai žinodama, kad tokia situacija daugelyje šeimų. – Nuo mažens visą maistą namuose gaminu. Kai priprato nuo mažens viską valgyti, tai valgo ir dabar, kai jau dideli.
Dukra Auksė, matydama, kaip puikiai virtuvėje „prasisuka“ mama, ir pati visko išmoko. Dabar, pati prisipažįsta, jau bet ką pagaminti gali.
Čia jau įsiterpia tėtis (matyti, kaip didžiuojasi savo dukra):
– Susiranda Auksytė kokį receptą internete, bet tokį, kur joks protingas žmogus neapsiimtų gaminti – ten tiek knebeknės! Pusę dienos gamina, o po pusvalandžio tik trupinukai lieka. Ir, kas keisčiausia, jai iš pirmo karto viskas pavyksta!
Negali nefotografuoti
– Dėl fotografavimo irgi tėtis kaltas, – šypsosi Vaidas. – Jis man atidavė seną fotoaparatą (plačiajuostį) ir juostelę su 12 kadrų. Išmokau taupyti, apgalvoti prieš paspausdamas mygtuką, ko dabartiniai fotografuotojai turbūt net nesuvokia. Išmokau juosteles ryškinti ir nuotraukas daryti. Paskui fotografavau „muilinėmis“. Tik prieš kokius 15 metų gerą fotoaparatą nusipirkau.
Nepaklausiau, kur jų namuose laikomas fotoaparatas, bet įtariu, kad kambaryje ant palangės, nes kieme nuolat pilna gyvasties, kaip sako Oksana. O kai šitaip gražu, tai žinoma, kad reikia fotografuoti! Štai zuikis su zuikučiais įsitaisė automobilių pavėsinėje. Snaudžia visi sau atsipūtę. O kai atvažiavome pas Karpavičius, vienas zuikys kad dės šuolį – vos sustabdyti automobilį spėjome. Oksana priduria, kad zuikučiai ne tik bėgioja po kiemą – jie ir daržą „išravi“. Auksė su Deimantu eidami į mokyklą mato besiganančias stirniukes. Į daržą užsuka net briedis – jo nematė, bet jis, gražuolis, įkalčius paliko. Ir elniai buvo užsukę, pušis nugraužė. Iš tiesų, tai viską galima pro langą fotografuoti, niekur net eiti nereikia.
– Pradžioje nešiodavausi fotoaparatą – gal kas netyčia paklius, – pasakoja Vaidas. – O paskui pradedi ieškoti ir randi visko – gali net portretines žvėriukų nuotraukas daryti. Turiu daug draugų – patyrusių medžiotojų. Tai jie sako, ką jau ką, o šerno tu niekad šviesoje nenufotografuosi. Nufotografavau. Nuotrauka – nors į pasą dėk.
Čia šeima pratrūksta kvatotis! Susigriebia Vaidas:
– Ne į savo pasą, į šerno, – patikslina, ir juokiamės visi kartu.
Kalnai – kaip gyvenimas: viską reikia įveikti
Oksana sako, kad kartu praleistas laikas stiprina, kuria draugingus santykius. Visi trys vaikai užsiima vienas su kitu, tėvai mato, kaip gražiai mezgasi brolio ir sesių ryšys. Jei nebūtų nieko bendro – prapuolęs.
Smagus bendrystės išbandymas šeimai tapo Slovakijos kalnai, kuriuose atostogavo trejus metus (kai dar nebuvo gimusi Ievutė). Nors visada vaikus galėtų palikti pas tėtukus, Vaidas su Oksana niekada to nedaro, nes, sako Vaidas, užgraužtų sąžinė, kad štai mes matome tokį grožį, o vaikai – ne. Sutuoktiniai sako, kad kalnų nenuspėjamumas užgrūdina. Tai tarsi pamoka – jei išėjai į trasą, turi ją įveikti, pakęsti ir šaltį, ir karštį, kartais ir kūnui negera būna, ir kojas skauda, ir batai trina, ir pavargsti, ir nenori…
– Bet visi kartu išeiname, kartu grįžtame – kitų variantų nėra. Nesusipyksi, neišsivaikščiosi kalnuose. O kai pasieki tikslą – džiaugsmas veržiasi per karštus: mes tai padarėme! – pasakoja Vaidas.
Laimė – iš mažų dalykų
Kalbėtis su Karpavičiais įdomu apie viską. Net apie šokius – Oksana su Vaidu trejus metus šoko „Žaltyčio“ šokių kolektyve, dabar, juokiasi, „šokdina“ mažoji, bet jau pasiilgo repeticijų, jaudulio prieš koncertus. Sako, tikrai sugrįšiantys.
O kai jiedu prakalbo apie ragus! Oksana sako, vaikystėje visi aplinkui esantys miškai išvaikščioti, bet ji niekada nėra radusi ragų. O štai Vaidas grįžta kartą su gražiu elnio ragu!
– Taip ir susirgome šia pramoga. Ragavimas – taip pat laikas kartu. Džiaugsmas radus gražų ragą. Tiek emocijų! Išmoksti džiaugtis paprastais dalykais. Nebūtinai ragais. Štai obelis žydi. Ar saulė šviečia, bijūnas pražydo – smulkmenos, atrodo, bet ir gerai, kai nesitiki jokio stebuklo, juk gyvenimas ir susideda iš mažų stebuklų daugybės. Ir jei sugebi jais džiaugtis – tu laimingas. Ir vaikus mokome, kad visą laimę sau galima susikurti iš mažų dalykų. Smulkmenos sukuria ir geriausius prisiminimus, ir gyvenimo vertę, – sako Oksana.
Vasaromis šeima susiorganizuoja naktinius žygius į mišką – pavyzdžiui, drožia visi kartu į jonvabalius pasižiūrėti. Kartą išėję su vaikais pamatė, kaip tolėliau elnias ragus valosi, o visai šalimais – šernų šeima su savo mažais paršiukais. Buvo baisu, bet taip įspūdinga!
– Sėdime tyliai, kai kas iš baimės apmirę, – dar dabar apie įspūdingiausią gyvenimo nuotykį pasakoja Auksė.
* * *
– Kai gimė Ievutė, kieme pasodinome šeimos medį – sakurą. Kai buvo kilę baisūs vėjai, galvojome, kad išneš mūsų liauną medelį iš kiemo. Atlaikė, – apie simbolinę medžio reikšmę kalba Vaidas. Nes, jei geros šaknys – ir medis, ir šeima atlaikys gyvenimo vėjus ir skersvėjus.
Komentarai nepriimami.