Kelyje į energetinę nepriklausomybę – trys laimėti mūšiai prieš Rusiją
– Karas Ukrainoje nepaliko abejojančių – kol nesame energetiškai nepriklausomi, tol nesame saugūs. Energetinė nepriklausomybė ir saugumas tapo labai aiškiomis sąvokomis net ir iki šiol nesidomėjusiems energetika. Juk visi supranta – tai, kad šiandien gyvename šiltuose ir šviesiuose namuose, nėra duotybė, o kryptingų ir nuoseklių pastarojo dešimtmečio investicijų į energetinį saugumą rezultatas, – teigia energetikos ministras Dainius Kreivys.
Be energetinės nepriklausomybės politinė nepriklausomybė – popierinė
Lietuva sėkmingai išlaikė solidarumo su Ukraina egzaminą, pirmoji iš ES šalių atsisakiusi rusiškų dujų importo. Lietuvos elektros ir dujų sistemų infrastruktūra yra saugi, veikia stabiliai ir be sutrikimų. Įgyvendinant strateginius energetikos projektus, dirbta ne vienerius metus ir tik šiandien matome aiškų rezultatą – visu pajėgumu dirba suskystintų gamtinių dujų terminalas, turime 508 km ilgio Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių jungtį.
Balandį, rengiantis elektros sistemos sinchronizacijai su kontinentine Europa, atliktas izoliuoto darbo bandymas, kurio metu Lietuvos elektros energijos perdavimo sistema veikė visiškai savarankiškai, o praėjusią savaitę saulės ir vėjo jėgainės Lietuvoje, nors tik valandą, pirmą kartą nuo 2009-ųjų pagamino daugiau energijos nei suvartojame.
Lietuva šiuo metu, pirmą kartą atkurtos Lietuvos istorijoje, iš Rusijos neimportuoja nei naftos, nei dujų, nei elektros energijos. Naftą užsitikriname per „PKN Orlen“ valdomą „Mažeikių naftos“ perdirbimo gamyklą bei Būtingės naftos terminalą. Dujomis apsirūpiname per Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalą, į kurį importuojame dujas iš JAV, Norvegijos ir kitų šalių. Be kita ko, jis užtikrina dujų tiekimą ne tik Lietuvai, bet ir platesniam regionui. Didelę dalį elektros energijos importuojame jungtimis iš Švedijos, Lenkijos ir Latvijos, tuo pat metu gaminame nemažai elektros iš atsinaujinančių šaltinių. Vis dar turime elektros jungtis su Rusija ir Baltarusija, tačiau per šias jungtis elektros energijos jau nebeimportuojame. Tai – daugelį metų trukusios kovos dėl energetinės nepriklausomybės išdava.
Tačiau, net ir užsitikrinę saugią energetikos infrastruktūrą, esame priklausomi nuo energijos importo. Augant vartojimui, pasigaminame mažiau nei pusę reikalingo elektros energijos kiekio. Tad akivaizdu – sparti žaliosios energetikos plėtra Lietuvoje yra vienintelis tvarus kelias, norint užsitikrinti šalies energetinę nepriklausomybę ir saugumą.
Atkūrusi Nepriklausomybę ir atsikračiusi sovietų okupacijos, Lietuva suprato, jog be energetinės nepriklausomybės politinė nepriklausomybė bus popierinė. Lietuvos pavyzdys rodo, kad įmanoma rasti kelią iš aklavietės ir nutraukti energetinius ryšius su Rusija. Nuėjome išties didelį kelią, kuriame – dosniai rusų finansuojamas (dez)informacinis karas bei trys pagrindiniai mūšiai: dėl „Mažeikių naftos“, dėl SGD terminalo ir paskutinis – dėl galimybės sklandžiai atsijungti nuo BRELL žiedo ir tapti kontinentinės Europos elektros sistemos dalimi.
Buvome visiškai integruoti į sovietinę energetinę sistemą
Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. buvome visiškai integruoti į sovietinę, o vėliau rusišką energetinę sistemą. Veikė Ignalinos atominė elektrinė su nesaugiais RBMK reaktoriais – tokie buvo ir Černobylyje. Turėjome technologiškai pasenusią naftos perdirbimo gamyklą Mažeikiuose, „bambagysle“ („Družbos“ naftotiekiu) pririštą prie Rusijos energetikos komplekso. Prastai prižiūrima energetinė infrastruktūra buvo sujungta su naftotiekiais, dujotiekiais ir dešimtimis elektros perdavimo linijų, o Lietuvos elektros energijos sistemos dažnis buvo valdomas Maskvoje. Gana anksti suvokta, kad norėdami pasiekti tikrą politinę nepriklausomybę nuo Rusijos, turime išardyti šiuos energetinės integracijos saitus.
Pirmasis mūšis – nepriklausomybė naftos sektoriuje
Pirmosiomis nepriklausomybės dienomis 1990 m. Lietuva patyrė SSRS ekonominę blokadą, kurios esminis įrankis buvo naftos tiekimo nutraukimas. Tad 1995 m. buvo pradėta terminalo statyba, o 1999 m. pradėjo veikti Būtingės naftos terminalas. Terminalas mums suteikė alternatyvų naftos kelią per jūrą į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą. Tačiau, kol statėme terminalą, Mažeikių naftos gamyklos finansinė būklė nuolat blogėjo, dėl nuolatinių naftos tiekimo apribojimų ji veikė nuostolingai. Tad Rusija 1999 m. Vyriausybės sprendimą pradėti derybas dėl Mažeikių naftos valdymo perdavimo „Williams International“ priėmė kaip geopolitinį iššūkį. Ne be Rusijos finansinės paskatos Lietuvos ir „Williams“ sandoris buvo puolamas įvairių žiniasklaidos kanalų, parlamentinės opozicijos.
Lietuva darbais paneigė Rusijos ilgus metus kurtą naratyvą, jog jos energetinė sistema negali funkcionuoti be Rusijos energetinių išteklių.
• Laiku supratusi, jog energetinė nepriklausomybė – valstybės nepriklausomybės garantas, Lietuva buvo pirmoji iš ES šalių, atsisakiusi energetinių išteklių importo iš Rusijos.
• Kovoje už energetinę nepriklausomybę – dosniai rusų finansuojamas (dez)informacinis karas bei trys pagrindiniai mūšiai: dėl „Mažeikių naftos“, dėl SGD terminalo ir paskutinis – dėl galimybės sklandžiai atsijungti nuo BRELL žiedo ir tapti kontinentinės Europos elektros sistemos dalimi.
• Bauginimas, papirkinėjimai ir prorusiškos kolonos kūrimas – įprasta Rusijos taktika, o Lietuvai padėjo tvirta politinė valia ir nuoseklus strateginių tikslų siekimas.
• Žalioji vietinė energetika – vienintelis tvarus kelias į energetinę nepriklausomybę: 2030 m. elektros energija apsirūpinsime patys.
Šiandienine terminologija tai buvo tikras informacinis karas ir vienas didžiausių Lietuvos politinių mūšių per pastaruosius 30 metų. Pabrėžtina, kad tada Rusija dar buvo demokratinė valstybė. Vyriausybei pasirašius sutartį su „Williams“, JAV investuotojai vykdė Mažeikių naftos procesų ir veiklos modernizavimą, tačiau dėl nuolatinių tiekimo sutrikimų bei žemų naftos perdirbimo maržų 2002 m. įmonę nusprendė parduoti „Jukos“. „Jukos“ era buvo naftos perdirbimo įmonės aukso amžius. Putinui ir jo mašinai palaužus „Jukos“, gamyklą Mažeikiuose pavyko parduoti Lenkijos „PKN Orlen“. Rusija reagavo žaibiškai: nutraukė naftos tiekimą, ir jis niekada nebuvo atnaujintas.
ai rodo, kad Rusijoje sprendimus lėmė geopolitika, o ne ekonominė logika. Šiandien „PKN Orlen“ Mažeikiuose sėkmingai tvarkosi, naftą atsigabena per Būtingę bei užtikrina naftos produktų tiekimą Baltijos regionui ir Lenkijai. Pirmasis mūšis – dėl naftos sektoriaus nepriklausomybės – buvo laimėtas.
Antrasis mūšis – dėl dujų sektoriaus nepriklausomybės
Istorija su dujomis klostėsi gana panašiai, kaip ir su nafta. Po 1990 m. visi dujų srautai į Lietuvą ėjo iš Rusijos vamzdynais per Baltarusiją ir Latviją.
Rusija visose iš sovietų išsilaisvinusiose šalyse stengėsi perimti nacionalines dujų įmones, pasitelkdama manipuliacijas, bauginimus dėl tiekimo nutraukimo ir finansinių skolų schemas. Ko gero, didžiausia klaida Lietuvos dujų sektoriuje buvo padaryta 2002 m., kai Lietuvos nacionalinė dujų bendrovė, kontroliavusi dujų prekybą ir paskirstymą, buvo privatizuota ir trečdalis bendrovės akcijų buvo parduota „Gazpromui“. Likusios dalys atiteko Vokietijos bendrovei „E.ON Energie AG“ bei valstybei ir mažiesiems akcininkams. Šis sandoris suteikė „Gazpromui“ didžiulius svertus ir stiprų vaidmenį Lietuvos dujų sektoriuje.
Pirmajame plane iš kairės – Energijos perdavimo ir mainų įmonių grupės „EPSO-G“ vadovas Mindaugas Keizeris, premjerė Ingrida Šimonytė, „Litgrid“ generalinis direktorius Rokas Masiulis ir energetikos ministras Dainius Kreivys.
Kartu su „Gazpromu“ atėjo šešėliniai dujų tarpininkai, tapę kišenėmis informacinėms atakoms prieš Lietuvą finansuoti. Po to, kai Vyriausybė nusprendė išvalyti neskaidrius tarpininkus, „Gazpromas“ Lietuvai drastiškai pakėlė dujų kainas. Nuo 2009 m. dujų kaina Lietuvoje buvo trečdaliu didesnė nei Vokietijoje.
ačiau tuometinė Vyriausybė paspartino ES trečiojo energetikos paketo įgyvendinimą, pradėjo suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą bei patvirtino ir Seime priėmė energetinės nepriklausomybės strategiją.
Kova dėl SGD terminalo buvo ypač atkakli. Rusija pasitelkė įtakos agentus Lietuvoje, organizavo informacines atakas prieš Lietuvos valdžią. Galiausiai 2014 m. Klaipėdoje buvo atidarytas SGD terminalas su išdidžiu „Nepriklausomybės“ („Independence“) vardu.
Dujų kainos Lietuvos vartotojams sumažėjo iš karto, pradėjome mokėti mažiau nei Vokietija ir kitos Rusijos dujas importuojančios šalys. 2014 m. „Gazpromas“ buvo priverstas parduoti savo akcijas Lietuvos nacionalinei dujų bendrovei ir buvo išmestas iš Lietuvos energetikos infrastruktūros valdymo. Jau daugiau nei septynerius metus SGD terminalas Klaipėdoje veikia sėkmingai ir pelningai, užtikrina dujų tiekimo saugumą Lietuvos žmonėms, konkurenciją regioninėje dujų rinkoje ir garantuoja diversifikuotą SGD tiekimą. Dujų jungtimi tarp Lietuvos ir Lenkijos (GIPL) dujos laisvai teka į visą Baltijos regioną nuo Suomijos iki Lenkijos.
Trečiasis mūšis – nepriklausomybė elektros energijos sektoriuje
Elektros energijos sektoriuje turime du iššūkius. Pirma, mūsų šalis vis dar veikia vienoje zonoje su Rusija, Baltarusija, Latvija ir Estija – vadinamajame BRELL žiede. Antra, 2009 m. sustabdžius Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimą, Lietuvoje trūksta elektros energijos. Kai 2009 m. buvo pradėtas naujos atominės elektrinės statybos Visagine projektas, iš karto prasidėjo informacinis puolimas prieš jį. Rusija vėl pasitelkė bauginimą ir manipuliavimą.
2011 m. Fukušimos katastrofa pateikta kaip pagrindinis argumentas informaciniame kare prieš naująją atominę elektrinę. Projekte turėjusios dalyvauti Latvija ir Estija ėmė atsiriboti nuo projekto, o Vyriausybė buvo pastūmėta į referendumą dėl atominės elektrinės. Jis buvo pralaimėtas, o atominės jėgainės projektas panaikintas. Norėdama prikaustyti Lietuvą prie savo elektros sistemos, po kelerių metų Rusija pradėjo statyti Astravo AE, tikėdamasi, jog dideli elekt-ros srautai į Lietuvą ir elektros energijos prekyba neleis Lietuvai nutraukti ryšių su Rusijos elektros energetikos sistema.
Be jokio techninio pagrindimo jėgainės statyboms pasirinkta vieta visiškai šalia Vilniaus, sukuriant radio-aktyvaus užterštumo grėsmę. Todėl priimtas įstatymas, kuriuo draudžiamas elektros importas iš šalių, kuriose veikia nesaugios atominės elektrinės, prekyba elektra su Rusija ir Baltarusija buvo nutraukta, taigi ir BRELL žiedo fiziniai srautai per Baltijos šalis faktiškai panaikinti.
Tačiau grįžkime į 2009 m. Tais metais Lietuva nusprendė nutiesti elektros perdavimo jungtis su Švedija ir su Lenkija. Jos pradėjo veikti 2016 m. ir užtik-rina elektros energijos saugumą Lietuvai bei papildomą elektros energijos tiekimą. Rusija buvo sukūrusi naratyvą, kad Lietuvos elektros energetikos sistema negali funkcionuoti be Rusijos pagalbos, tačiau 2019 m. Baltijos šalys, Lenkija ir Europos Komisija priėmė sprendimą iki 2025 m. Baltijos šalis sinchronizuoti su kontinentinės Europos tinklais. Projektas vis dar įgyvendinamas, tačiau mūsų tikslas jį užbaigti dar greičiau – jau kitąmet. Iki šios datos turime būti atsijungę nuo Rusijos elektros energijos sistemos ir įgyvendinę visus projektus. Sprendžiant elektros energijos gamybos deficito problemą, Lietuvai šiandien yra vienintelis kelias – atsinaujinanti energija.
idele dalimi savo elektros energetikos sistemos valdymą jau esame perėmę į savo rankas. Jau įgyvendinti svarbiausi sinchronizacijos projektai, užtikrinantys mūsų elektros sistemos saugumą. Turime naujai pastatytą sinchroninę jungtį su Lenkija, kuri gali pradėti veikti pagal poreikį. Taip pat baigėme daugybę projektų, reikalingų mūsų energetiniam saugumui užtikrinti. Tai suteikia mums galimybę užtikrinti patikimą sistemos darbą. Trečiasis mūšis – mūšis dėl nepriklausomybės elektros energijos sektoriuje – šiuo metu yra baigiamajame etape. Šis etapas bus baigtas, kai Lietuva sinchronizuosis su kontinentinės Europos tinklais bei turės pakankamą kiekį elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių šaltinių.
Komentarai nepriimami.