Prieš metus iš Švedijos, kurioje praleido nemažai metų, į Lietuvą, Marijampolę, sugrįžo gyventi Linos ir Martyno Sungailų šeima. Čia, Gamyklų gatvėje, jie turi karkasinių modulinių namų gamybos įmonę „Imota“, kuriai vadovauja Martyno brolis, o jis pats – bendraturtis. Lina – „Imotos“ projektų vadovė, dirbanti su užsienio rinkomis. Nors abu jie nėra suvalkiečiai, bet sodybą įsigijo netoli Marijampolės esančiame Trakiškių kaime, puikiai čia įsikūrė ir sako niekada nesigailėję dėl tokio savo sprendimo.
Nuo morkų iki konsultavimo
2004 metais Lina Sungailienė baigė Radviliškio Lizdeikos gimnaziją ir įstojo į Vilniaus kolegiją, kur studijavo draudimo vadybą. Deja, studijų nebaigė, dėl ligos pasiėmė akademines atostogas, o 2006 metais išvyko į Švediją.
– Švedijoje iš pradžių nebuvo lengva, tą išvykimą aš vadinu eilės emigracija, nes į ten jau buvo išvažiavęs ir dirbo tuometis mano vyras, tai važiavau pas jį. Labai daug žmonių iš Radviliškio buvo išvažiavę į tą vietą ir gyveno aplink, tad emociškai jaučiausi gerai. Prisimenu, kad beveik visa Radviliškio krepšinio komanda atsidūrė Švedijoje, ten jau sėkmingai žaidė krepšinį. Iš pradžių labai pasiilgdavau mamos, tėčio ir sesers, bet pamažu pripratau.
Pradėjau dirbti viename iš didžiausių Švedijos morkų fabrikų. Morkas jis tiekdavo parduotuvėms, mokykloms, mažytes morkytes, kurias vadino „beibi“ – „McDonald’s“ restoranų tinklui. Po penkerių darbo metų fabrike susilaukiau pirmojo sūnaus Majaus. Jam gimus į fabriką negrįžau, ėmiau mokytis švedų kalbos, nes jos reikėjo, norint geresnio darbo. Kai baigiau kursus, dirbau praktikante vienoje Švedijos alkoholio parduotuvėje, o po praktikos ten pasilikau ir išdirbau dar penkerius metus, – pasakojo moteris.
Kai gimė antrasis sūnus Evanas, Lina negrįžo į tą parduotuvę, o įsidarbino trečioje vietoje – lietuvės įkurtoje konsultacinėje įmonėje, kuri padėdavo lietuviškoms statybos įmonėms susipažinti su Švedijos rinka. Taip jau atsitiko, kad Linai teko konsultuoti ir įmonę, kurioje dirbo Martynas, vėliau tapęs jos vyru, nes ankstesni šeimos santykiai nutrūko.
Emigranto duonos ragavo penkiose šalyse
Martynas gimė Raseiniuose, gyveno Ariogaloje. Baigęs vidurinę mokyklą jis išvyko uždarbiauti – iš pradžių į Ispaniją. Po to buvo Anglija, Airija, Vokietija. Vėl grįžo į Lietuvą, dirbo norvegų įkurtoje laivų gamybos įmonėje – gamindavo katerius, prabangias jachtas. Laikui bėgant darbų ir užsakymų sumažėjo, tad Martynas ėmėsi statybų, turėjo subūręs grupę žmonių ir atlikdavo įvairius privačius darbus. Kai užsakymų vėl sumažėjo, jis apsisprendė vykti į Švediją – ten jau dirbo brolis ir pakvietė dirbti kartu.
– Abu ėmėmės statybos darbų, o po kurio laiko vietinis švedas pasiūlė darbą restorane, tad iš statybininko aš tapau kulinaru – gamindavau maistą, grilindavau. Tai buvo nauja, bet gaminti visada mėgau ir man tai patiko. Taip pragyvenau šioje Skandinavijos šalyje aštuonerius metus, – prisiminė Martynas.
Jis tada jau draugavo su Lina, bet vieną nuo kito Švedijoje skyrė septyni šimtai kilometrų. Tą atstumą – nuo Stokholmo iki Skonės regiono– įveikdavo ir vietiniu lėktuvu, ir automobiliu. Iš pradžių tam reikėdavo 7 valandų, vėliau užtekdavo ir penkių.
Ankstesnė Martyno santuoka, kurioje gimė dvi dukros Milana ir Daniela, nutrūko, dukros liko gyventi Švedijoje su motina.
Subrendo sprendimas grįžti į Lietuvą
– Bėgo laikas, mums su Lina vis labiau brendo sprendimas, kad grįšime gyventi į Lietuvą. Reikėjo pagalbos mano broliui, kuris jau Lietuvoje buvo įkūręs namų gamybos įmonę. Iš pradžių ji veikė Prienų rajone, bet reikėjo didelių patalpų. Jas – net 19 tūkstančių kvadratinių metrų – radome ir išsinuomojome Marijampolėje, Gamyklų gatvėje.
Gyventi jau turėjome, nes buvome įsigiję, restauravę ir atnaujinę sodybą šalia Marijampolės, Trakiškių kaime. Be to, greitai apsispręsti reikėjo ir dėl vaikų – arba dabar grįžtame, arba liksime Švedijoje, kol jie mokysis, – pasakojo Lina.
Anot Martyno, jo tėvai visada norėjo, kad šeima grįžtų gyventi į Lietuvą, nes jis nemažai metų pragyveno ir dirbo užsienyje, net penkiose šalyse. Linos sesuo taip pat buvo atvažiavusi pas juos dirbti į Švediją, bet jau prieš penkerius metus sugrįžo į Lietuvą. Tą padaryti patarė ir sesers šeimai.
Paklausti, kodėl pasirinko hgyventi būtent Marijampolę, nors yra kilę iš kitų Lietuvos vietų, šiltai ir nuoširdžiai bendraujantys sutuoktiniai atsakė, jog tą pasirinkimą lėmė darbo vieta, nes čia veikė įmonė. Be to, kol dar gyveno Švedijoje, daug kartų atvažiuodavo į Marijampolę. Patiko kraštovaizdis, gražus miestas, o labiausiai – ramybė, kurią čia atrado.
Marijampolėje rado daug privalumų
– Džiaugiamės, kad visas reikiamas paslaugas galime gauti greitai, patogiai, turime gerus gydytojus, odontologus, nereikia paslaugų ieškoti Kaune ar kitur. Pirmokas sūnus Evanas adaptavosi puikiai, lengvai, greitai. „Ryto“ pagrindinėje mokykloje jis mokosi gerai, net nelabai reikėjo papildomų logopedo ar kitų specialistų paslaugų. Vyresniajam septintokui Majui buvo sunkiau, reikėjo papildomo lietuvių kalbos mokymo, bet pirmuosius mokslo metus jis baigė aštuntukais, tai, manau, geras rezultatas, – teigė L. Sungailienė.
Paklausta, ar vaikai norėjo sugrįžti gyventi į Lietuvą, Lina teigė, kad jie išgyveno dėl kalbos, buvo baimių, kad čia nesusikalbės su bendraamžiais, tad ir norėjo, ir nenorėjo. Gąsdino ir tai, kad Švedijoje gyvenę lietuviai kalbėdavo, kad Lietuvos mokyklose nemažai patyčių, bus sunku, tyčiosis dėl kalbos. Laimė, su tuo į Marijampolę persikrausčiusi šeima tikrai nesusidūrė. Lina pastebėjo, kad pati Lietuvos švietimo sistema per tuos metus, kol ji gyveno užsienyje, beveik nepasikeitė, permainų, reformos rezultatų norėtųsi matyti daugiau ir greičiau.
– Mes čia sugrįžę bandome sukurti kuo daugiau darbo vietų, nes aš pats jau nuo jaunystės buvau linkęs turėti didelę įmonę, norėjau padėti kitiems žmonėms užsidirbti ir turėti pragyvenimo šaltinį. Laukiame emigrantų, esame įdarbinę žmonių ir iš pataisos namų, iš laikinosios nakvynės namų. Esame atviri visiems ir neišskiriame nė vienų, – teigė M. Sungaila.
„Imota“ gamina skydinius karkasinius namus, biurus, pavėsines, medžiotojų namelius, net arklides. Anksčiau didžiąją dalį produkcijos ji siųsdavo į užsienį, dabar daugiau gamina ir Lietuvai. Darbuotojų skaičius keičiasi – kai turi didesnių užsakymų, jų būna ir daugiau kaip du šimtai.
– Žinoma, viskas nėra tik rožėmis klota, kyla ir nemažai iššūkių. Dirbame ne vien su nekvalifikuotais žmonėmis. Turime gerų specialistų, bet jų dar trūksta, o surasti sunku. Tokie žmonės išvažiuoja į užsienį padirbėti ir ten lieka, gaudami gerus atlyginimus, o jei grįžta, jau nėra suinteresuoti daug dirbti, – mano Martynas.
Dėl sugrįžimo niekada nepasigailėjo
Ir jis, ir Lina šypsodamiesi teigia, kad savo sprendimu sugrįžti džiaugiasi ir niekada dėl to nesigailėjo. Turi šeima ateities planų ir rožinių svajonių – atidaryti savo šeimos restoraną, nes tokių jaukių restoranėlių mieste, jų manymu, dar trūksta. Martynas tikisi, kad šį planą įgyvendins per artimiausius trejus ketverius metus, o dar tolimesnėje perspektyvoje – labdaros planai, noras labiau padėti vietos žmonėms, kažką daugiau padaryti pačiai Marijampolei.
L. Sungailienė džiaugiasi, kad per tuos keliolika metų, kol ji buvo išvykusi, Lietuvoje sumažėjo biurokratijos, viskas smarkiai patobulėjo, daug klausimų ir reikalų jau galima sutvarkyti virtualiai, internetu, taip sutaupant laiko, nereikia stovėti eilėse. Paklausti, ar bendrauja su Marijampolės savivaldybės administracija, sako, jog pernai prieš žiemą pasisiūlė gamyboje likusias medienos atliekas, malkas padovanoti tiems Marijampolės žmonėms, kuriems jų trūksta.
Taip pat pasikonsultavę su Savivaldybės atsakingais darbuotojais padovanojo ir skalbimo mašinų – jas nuvežė, prijungė, pakonsultavo, kaip naudoti. Prie bendros gerovės kūrimo mieste šeima norėtų prisidėti ir daugiau.
Paklausti, ką patartų tiems būsimiems reemigrantams, kurie svarsto apie grįžimą, bet dar nesiryžta, abejoja, bijo, Sungailai sako, kad kiekvienas sugrįžimo atvejis yra individualus, bet pataria nebijoti rizikuoti, turėti viziją ir jos atkakliai siekti. Kita vertus, nereikia sudeginti tiltų išvykstant, ir jei tie buvę kontaktai išlieka geri, visada yra galimybė grįžti atgal.
Marijampolėje šeima jau susirado naujų draugų, nemaža jų dalis – taip pat sugrįžusieji čia gyventi. Su jais susipažino atvedę vaikus į „Ryto“ pagrindinę mokyklą. Be to, netoliese, Prienų rajone, gyvena Martyno pusseserė, dėdė, teta, tad bendravimo netrūksta. O mums su jais bendraujant krito į akis šeimos nuoširdumas, geranoriškumas, optimizmas, spindinčios akys. Kita vertus, tuo gal nereikėtų stebėtis, nes tik praėjusį mėnesį Sungailai įspūdingai atšventė savo vestuves.
Komentarai nepriimami.