Marijampolėje, Kalvarijoje, Vilkaviškyje savarankiškai vaikštinėjantį japoną „pagavau“ internete, „YouTube“ platformoje. Jei atvirai – gaila, kad nei vieną, nei kitą kartą besilankančio Kotaro nesutikau tiesiog miesto gatvėje. Susipažinome vėliau, kai jis jau buvo grįžęs į Japoniją. Tariantis dėl pokalbio, Kotaro pasakė, kad pasikalbėti jam tiktų apie 19 val. Lietuvos laiku – pasitikslinau, ar tikrai, nes Japonijoje tuo metu bus jau pirma valanda nakties. Pašnekovas patvirtino, kad tikrai taip, teigdamas, jog kaip tik tada jau bus grįžęs iš darbo parduotuvėje ir galėsime pasikalbėti.
Lietuvių kalba – kaip muzika
Kotaro Hisada, kuriam netrukus sukaks 30 metų, Japonijoje dirba pardavėju geležinkelio stotyje esančioje maisto prekių parduotuvėje. Du ar tris kartus per metus atskrenda į Lietuvą. Įdomiausia tai, kad šis jaunas žmogus savarankiškai išmoko lietuvių kalbą ir puikiai kalba lietuviškai. Man lygiai taip pat kaip ir jums kilo klausimas – kam japonui lietuvių kalba? Pirmiausia to ir paklausiau, kai pakviečiau jį nuotoliniam pokalbiui internetu.
– Mėgstu dainuoti ir labai norėjau dainuoti lietuviškai. Be to, buvo įdomu – juk tai viena seniausių kalbų Europoje, ji labai skiriasi nuo kitų kalbų. Kalba – kaip muzika, ir man tai patinka. Jau vien lietuviškai kalbėdamas jautiesi tarsi dainuotum.
Dainavimas – tarsi kalbos vadovėlis
Apie Lietuvą Kotaro išgirdo apie 2008–2009 metus, susidomėjo. O 2013-aisiais pirmą kartą apsilankė mūsų šalyje, jau pradėjęs mokytis lietuvių kalbos. Mūsų kalba, būkime atviri, net mums patiems, lietuviams, ne visada pasiduoda: tai sukirčiuojame ne taip, kaip reikia, tai ne tą linksnį pavartojame arba prisigaudome nevartotinų žodžių. Taigi į klausimą, kaip jam pavyko išmokti lietuviškai, sako:
– Dainavimas padeda mokytis kalbos. Dainuodamas gali išmokti kirčiavimo, tarimo, žodžių ir net gramatiką – daug galima išmokti iš dainų, – sako pašnekovas.
Kotaro ne tik dainavo. Jis įsigijo lietuvių kalbos vadovėlių, žodynų ir savarankiškai pramoko mūsiškės kalbos. Be japonų ir lietuvių, dar moka lenkų, rusų, ukrainiečių ir anglų kalbas.
– Kaip jums pavyko išmokti tiek skirtingų kalbų?
– Lenkų kalbą išmokau studijuodamas Lenkijos universitete, kur baigiau rusų kalbos filologiją. O ukrainiečių kalbą išmokau pats. Lietuvių kalbos specialiai nestudijavau.
Kotaro sako, kad nors ir naudojosi vadovėliais bei žodynais, geriausias universitetas jam buvo bendravimas su lietuviais. Keliaudamas po Lietuvą Kotaro stengėsi kuo daugiau kalbėti lietuviškai.
Apie 30 kartų lankėsi Lietuvoje
Kaip jau užsiminiau, savo vaizdo įrašus iš kelionių Lietuvoje Kotaro įkelia į „YouTube“ platformą. Matosi – mažiau paliesta tik rytinė Lietuvos dalis. Aplankyti Biržai, Šilutė, Panevėžys, Gargždai, Klaipėda, Kaunas, Plungė, Zervynos, Anykščiai, Nida, Klaipėda, Rūdiškės, Kupiškis, Tauragė… Telšius Kotaro apibūdina taip: „Sakyčiau, kad tai yra gražiausias Lietuvos miestas.“
Net pavydu pasidarė.
Bet nenuskriaudžia ir mūsų krašto. Štai ką sako apie Kalvariją: „Jaukiausias gražus miestas Suvalkijoje“. Arba „Vilkaviškis man padarė įspūdį“, „Suvalkijos sostinėje (Marijampolėje) yra daug gražių pastatų.“
– Atvažiavęs į Marijampolę vaikštote mieste ir pasakojate, kad miestas vidury dienos tuščias ir tai jums atrodo keista.
– Visada maniau, kad čia bus daugiau žmonių, nes Marijampolė – vienas pagrindinių miestų Lietuvoje, Suvalkijos sostinė. Miestas patiko – jaukus ir gražus. Gražūs paveikslai ant namų sienų („Malonny“ projektai – red.). Labai įdomi idėja taip puošti namus! Marijampolė mažiau turistams žinoma vieta, lyginant su Kaunu ar Vilniumi, čia nėra daug istorinių pastatų, bet matydamas tokias meniškas sienas matau, kaip Marijampolės žmonės stengiasi, kad miestas atrodytų gražiai. Kai pirmą kartą aplankiau Marijampolę, vaikščiojau su žemėlapiu. Antrą kartą buvo lengviau, – pasakoja Kotaro.
Nors jį stebino apytuštė Marijampolė vidury dienos, bet sako turbūt neverta stebėtis: net trečiame ir ketvirtame pagal dydį mūsų šalies miestuose (Klaipėdoje ir Šiauliuose) – labai mažai žmonių.
– Įprastai tokie miestai gana triukšmingi, juose daug žmonių. Mane nustebino, kad net geležinkelio stotyse nėra keleivių, išskyrus tada, kai traukinys atvažiuoja, – sakė pašnekovas. – Bet gal ir suprantama: Lietuvoje nėra nė 3 mln. gyventojų, o mano gimtojoje Osakos prefektūroje gyvena 9 mln. – čia pergrūsta žmonių, kartais negali laisvai vaikštinėti, traukiniai taip pat pergrūsti“, – pasakojo Kotaro.
Pašnekovas sako, kad keliaujant po Lietuvą jam ypač patiko kaimai. Juose daug senų medinių pastatų, gamtos. Labai įdomu pamatyti, kaip ten gyvena žmonės, nes jų gyvenimas skiriasi nuo miesto gyvenimo.
– Jaučiuosi kaip keliaudamas laiku ir tai man labai patinka“, – sakė Kotaro.
Po Lietuvą japonas keliauja autobusais
Paklaustas, kuo jį, be kalbos, taip žavi Lietuva, jis pamini keletą dalykų:
– Labai graži šalis. Čia pigūs vaisiai ir daržovės. Pavyzdžiui, Japonijoje vienas obuolys gali kainuoti eurą, Lietuvoje net kilogramą gali už tiek nusipirkti. Ir žmonių čia kur kas mažiau – nespaudžia vieni kitų nei gatvėse, nei autobusuose.
Paklaustas, ar patinka lietuviškas maistas, japonas plačiai nusišypso:
– Labai! Visada sakau, kad labiausiai patinka šaltibarščiai, bulviniai blynai ir cepelinai.
– Cepelinai su spirgais? – klausiu. Ir staiga – pauzė.
– O kas yra spirgai? – pagaliau klausia.
Bandau aiškinti, kas yra spirgai, man gal net ir pavyksta, nes Kotaro patvirtina:
– Taip, cepelinai su spirgais.
Nuo Osakos ir Kauno – 42 valandos kelio
Kotaro šiemet dar kartą planuoja atvykti į Lietuvą. Paklaustas, kiek valandų trunka kelionė iš Osakos į Lietuvą, sako, kad tai priklauso nuo skrydžių.
– Visada ieškau pigiausių skrydžių. Paskutinįkart iš Osakos (su persėdimais) iki Varšuvos keliavau 34 valandas, o iš jos į Kauną autobusu nuvažiavau per 8 valandas.
Kadangi Lietuvoje Kotaro keliauja autobusais, pasiteiravau, ar nekilo kokių problemų.
– Sunku, – atsakė.
– Kas sunku?
– Kai noriu važiuoti į mažą miestelį ar kaimą, yra labai mažai autobusų. Pavyzdžiui, norėjau iš Telšių autobusu atvažiuot į Mažeikius. Maniau, kad bus daugiau autobusų, bet iš Telšių jų važiuoja labai mažai. Blogas susisiekimas tarp miestų ir miestelių Lietuvoje.
„Nieko tokio“ skamba labai japoniškai
– Pradėjome kalbėtis apie kalbą, tai ir baikime apie ją. Minėjote, kad jums vienas juokingiausių žodžių – „žvaigždė“.
– Taip, jis skamba keistai ir juokingai, gal dėl to, kad daug priebalsių. Japonų kalboje nėra č, š, ž raidžių, todėl reikėjo išmokti jas tarti – išmokau studijuodamas Lenkijoje. Man sunku ištarti ir žodžius, kai kartu eina š ir s raidės, pavyzdžiui, „išsiųsti“ ar kt.
Taip pat Kotaro paminėjo keletą žodžių, kurie skamba gana japoniškai:
– Pavyzdžiui, žodis „tokio“ skamba kaip Japonijos sostinė Tokijo. Žodis „nieko“ man skamba kaip japoniškas žodis „neko“, kuris reiškia „katė“. Lietuviai dažnai sako „nieko tokio“ – tai skamba labai japoniškai. Dar vienas žodis – „retas“ – irgi skamba kaip japoniškas, kuris reiškia „salota“, – apie panašius žodžius pasakojo Kotaro.
Ką matė Lietuvoje ir Marijampolėje ar Kalvarijoje, kaip jam iš šalies atrodo lietuviai ir daugelį kitų vaizdo įrašų bei įdomių pasakojimų galima pamatyti „YouTube“ platformoje.
Komentarai nepriimami.