Vyrai, kurie tiki prietarais

Taip, marijampoliečiai Vincentas Pudzinskas ir Regimantas Zigmantas tikrai tiki prietarais. Ir nėra ko stebėtis – jei važiuoja į žvejybą, ginkdie nesiveš užkąsti jokių žuvies konservų ar silkutės. O jei koks nesusipratėlis eidamas pro meškeriotojus palinkės sėkmės, gali vyniotis savo meškeres – žvejyba tądien baigta.

Nereikia jokių turkijų

Vincentui ir Regimantui geriausios atostogos ir „relaksas“ yra tada, kai gali atvažiuoti prie tvenkinio, gyventi gamtoje ir laukti, kol užkibs karpis. Jis, žinoma, gali ir neužkibti.

– Atsivežame palapines – čia, tiesiog prie tvenkinio, ir gyvename. Vienintelis tokių atostogų trūkumas – per greitai bėga laikas. Net jei žvejoji savaitę, net jei nė karto nekibo, vis tiek nenori namo. Prieš žvejybą, kai renkamės prie tvenkinio, visi išsišiepę, laimingi, o besibaigiant žvejybai veidų išraiškos keičiasi neatpažįstamai – jeigu ir sugavai kokį trofėjinį karpį, vis tiek liūdna, nes kurį laiką vėl neturėsi meškerės rankose, – pasakoja pašnekovai.

Ir ką ta gamta su žmogumi padaro!

– Vadinasi, kad jums nereikia nei turkijų, nei egiptų?

– Ir Lietuvos gamtoje natūraliai pailsi. Vienatvė, jei prie tvenkinio vienas esi, labai išpusto galvą, susikoncentruoji tik į žvejybą – kaip tą karpį pergudrauti? Visos problemos  išgaruoja iš galvos, – sako Regimantas.

Paklausti, ar seniai įklimpo į žvejybą, Vincentas iš karto prisimena, kad žvejoja nuo tada, kai lazdyno šaką sugebėjo išlaikyti rankoje (nuo kokių 5-erių). O karpių žvejyboje „užstrigęs“ jau 15 metų, ir vis klimpsta gilyn.

Kodėl karpiai?

– Išties – kodėl? Juk yra ir karosų, ešerių, net lydekų?

– Mums karpiai yra žuvys ne maistui. Pagauni, nusifotografuoji, pabučiuoji ir atgal į tvenkinį paleidi. Tegul gyvena. O maistui žuvies gali parduotuvėje nusipirkti, – sako žvejai.

Vyrai pasakoja, kad didžiausią malonumą teikia tai, kad norint sugauti šią didelę ir stiprią žuvį, reikia nemažai pastangų ir laiko. Valandai ar dviem neverta net važiuoti. Net parai neverta – per tiek laiko karpio gali nesumeškerioti, ypač trofėjinio – šie gudrūs ir ne taip paprasta juos sugauti.

– Signalizatorius informuoja, kai karpis kimba. Tada trauki meškerę ir galvoji – kuris kurį. Žinia, paprasta meškere karpio nepagausi. Yra visa karpių meškeriojimo „pramonė“. Pavyzdžiui, trofėjinis karpis gali sverti 10, 15, net 20 kilogramų. Todėl reikalinga speciali karpiams gaudyti skirta meškerė, graibštas (tinklelis žuviai iškelti iš vandens). Taip pat reikalingas specialus dėklas (matas), į kurį dedamas sugautas karpis, kad jo nesužalotum. Reikia antiseptikų – specialių vaistų patepti kabliuko vietai karpio lūpoje, kad greičiau užgytų žaizda,  neužsikrėstų ligomis. Oj, kiek visko reikia! Visa tai yra karpių žvejybos kultūros dalis. Ši žuvis Lietuvoje nesidaugina. Karpynuose, kur juos veisia maistui – taip, o natūralioje gamtoje tai labai retas reiškinys – per šaltas vanduo. Bet jei ikrai jau tapo žuvimis, tai moksliškai įrodyta, kad karpio gyvenimo trukmė – 40–45 metai.

– Jūsų tvenkinyje yra tokių ilgaamžių?

– Senukų likę tik trys, kiti – įžuvinti, jiems 15–20 metų.

– O tie trys – iš kur žinote, kad jie ilgaamžiai?

– Matosi „iš veido“, žiaunų, rievės daug gilesnės – tikrai nesunku atskirti. Žuvis irgi sensta.

Ir žuvys turi vardus

– Kaip žvejai atskiria žuvis, kaip žino, kad ši jau buvo pagauta tris kartus, toji – keturis, o tas kvailiukas vis užkimba ir užkimba (nepasimoko!)?

– Žuvis gali būti ir nedidelė (2–3 kg), bet turėti kokį išskirtinį bruožą, pagal kurį ją atskiri. Ar koks žvynas, ar žvynų raštas kitoks, ar plaukmenis kažkur praradęs. Kai kurie karpiai turi vardus: yra Bepelekis, bet yra ir Vienpelekis, yra bukanosis Cezaris, Korona, Randas, Dėmė… – vardija „krikštatėviai“.

Kuo susijusi žvejyba ir chemija?

– Tai kokiu stebuklingu būdu jums pavyksta pergudrauti karpį, kad jis teiktųsi užkibti ant kabliuko?

– Kantrybe. Žvejybai reikia ir kruopštumo, ir smalsumo, ir žinių. Masalų pasiūla begalinė:  vieną dieną kimba ant kvepiančio masalo, kitą – ant smirdančio. Ir taip žaidi.  Pavyzdžiui, tam tikri kvapai skirtingos temperatūros vandenyje atsiskleidžia vis kitaip – karpis į tai reaguoja. Mes jau nesistebime, bet kitiems atrodo keista, kad karpiai gundosi citrinų, apelsinų, braškių, persikų, vanilės, šokolado kvapais, – sako Regimantas.

– Kokie gurmanai!

– Taip! Be to, jie maitinasi kriauklėmis, sutriauškia jas – tai yra vienas pagrindinių karpių maisto šaltinių. Tai stipri, raumeninga žuvis. Pavyzdžiui, trofėjinį (senuką) karpį lengviau traukti nei 5–7 kg jaunuolį, kuris daug energingesnis. Jis suteikia tiek adrenalino, kad atrodo, kitame gale 20–30 kg žuvis. O kai ištrauki – pasirodo sportininkas (taip mes juos vadiname), viso labo nedidelis 5–7 kg karpiukas!

– O tai kokią žuvį vadinate didele?

– Nuo 15 kilogramų jau galima vadinti didele.

Ką veikia karpių smegenys?

– Jei karpiai nemąstytų ir nenaudotų savo smegenų pagal paskirtį, tai ir žvejui nereikėtų tiek sukti galvos, kaip ją pagauti. Pavyzdžiui, tas mūsų Vienpelekis, ko gero, mažiau galvoja, tad praeitą sezoną tris kartus buvo sugautas. Turbūt dėl mažo protelio ir peleko neteko, – juokiasi Vincentas.

– O yra tokių, kurie užkibo vieną kartą, bet daugiau neužkimba?

– Yra. Yra ir tokių, kurie dar nė karto nebuvo užkibę.

Ir žvejyboje yra mados

– Ko gero, karpių žvejyba yra brangus malonumas: meškerės, masalai, palapinės ir visa kita karpių žvejybai reikalinga įranga?

– Gali būti ir labai brangus malonumas, tai priklauso nuo kiekvieno žvejo norų ir galimybių. Jei pradėsi madų vaikytis (madingų meškerių, ričių, signalizatorių, palapinių, maisto gaminimo įrangos ir t. t.) – šeima liks alkana. Nes šie „žaislai“ labai brangūs. Kasmet pasiūla ir kainos tik auga. Tačiau karpių žvejyba tikrai nėra milijonierių klubas, – sako Regimantas.

– Tai elementarus hobis – ar rinksi monetas, ar kolekcionuosi pašto ženklus – viskam reikalingos išlaidos. Gali atvažiuoti su paprasta turistine palapine. Bet kad pailsėtum ir komfortiškai žvejotum – investuoji. Tada ir žvejoti bus smagiau, ir iš žvejybos grįši ne pavargęs, o pailsėjęs. Kita vertus, kelias paras ant apversto kibiro su meškere rankoje nepasėdėsi laukdamas, kol užkibs, – bičiuliui antrina Vincentas.

Moterys žvejyboje

Vincentas ir Regimantas sako, kad tai ne vien vyrų hobis. Moterys taip pat gali būti puikios žvejės. Paklausti, ar moterys pajėgia ištraukti besispyriojantį karpį, patvirtina: tikrai pajėgia. Ir priduria, kad pats didžiausias malonumas ne traukti žuvį, bet kai ją ištrauki, kai jau turi ir paguldai į matą („lovytę“).

Vincentas sako, kad dažnai žmonos taip pat kartu važiuoja į žvejybą – retas kuris neįtraukia šeimos. Nes tai laikas, kai visi kartu gali būti gamtoje.

– Mes žvejojame, moterys deginasi, maudosi, skaito knygas, vaikai žaidžia, – pasakoja vyrai.

Karpiai ir virtuvė – nesuderinama

Labiausiai neetiška, sako pašnekovai, fotografuotis su  karpiais virtuvėje. Dažniausiai taip daro tie, kuriems svarbiausia žuvį suvalgyti, bet prieš tai reikia visiems pasigirti ir pasirodyti, kokį trofėjų sugavo – nesvarbu, kokiu būdu ar kokiomis priemonėmis. O fotografuojantis gamtoje su trofėjine žuvimi, laikant ją saugiai, gražioje aplinkoje – viskas ok. Reikia jausti pagarbą savo priešininkui. Juk jis tiek daug gerų emocijų suteikė.

– Kokių linkėjimų tikitės važiuodami į žvejybą?

– „Nei žvyno, nei uodegos“, „Šlapių  graibštų“, „Šlapių matų“, „Neramios nakties“.

Ką karpių meškeriotojai veikia žiemą

– Tvenkinio priežiūra, poilsis, ruošimasis kitam sezonui, įrangos atsinaujinimas, informacijos rinkimas, – vardija Vincentas.

– Ar po tiek metų yra kas nauja?

– Gamtoje visada yra kas nors nauja, jos nepergudrausi.

– O ar didelė jūsų bendruomenė?

– Lietuvoje tik pastaraisiais metais išpopuliarėjo ši žvejyba. Lietuvos karpininkų bendruomenė plečiasi. Ateina daug jaunimo, kuris į žuvį žiūri visai kitaip, supranta, kad sugavus ją reikia paleisti.

– Ačiū už pokalbį. Nei žvyno jums, nei uodegos!