Vos išleistas iš voljero marijampolietės Kristinos Zaveckienės augintinis dvejų metų tigrinis bokseris Džiango Mano Stichija pasitinka džiaugsmingai šokinėdamas.
– Džiaugtis visais – šios veislės šunų savybė, – drausmindama neklaužadą sako šeimininkė. – Jis visą laiką „makaliojasi“, nori draugauti. O išsidūkti, išsilakstyti jam tiesiog būtina. Išleistas iš voljero jis laisvai bėgioja po kiemą ir kasdien po valandą veda mane pasivaikščioti. Taip taip, ne aš jį, o jis mane, – juokiasi Kristina.
Džiangas – antras tigrinis bokseris Zaveckų šeimoje. Pirmą – Žaką – jie buvo parsivežę iš Airijos. Šiam iškeliavus į šunų rojų ilgai ieškojo tokios pat veislės šuniuko, nes patiko šie elegantiški, energingi, žaismingi ir linksmi iki pat senatvės keturkojai draugai.
Kol tokį rado, praėjo metai. Lietuvoje, pasak Kristinos, bokseriai – primiršta veislė, dabar Marijampolėje jų gal tik trys ar keturi. Džiangą marijampoliečiai parsivežėme iš veislyno „Mano stichija“, pagal kurio pavadinimą ir šuniui suteiktas visas vardas. Vadoje buvo dvi porelės: dvi patelės ir du patinėliai, visi vienodos išvaizdos, taisyklingai išsidėsčiusiais smėlinės ir tamsiai rudos spalvų dryželiais, dengiančiais visą kūną.
Išlydėdama iš veislyno veisėja Edita naujiesiems šeimininkams daug papasakojo apie bokserio auginimą, maitinimą, kailio priežiūrą. Ir nors šie manė jau viską žinantys apie šią veislę, visgi naujokas nuo buvusiojo net labai skyrėsi. Žakas kramtydavo viską, kas tik pasitaikydavo jo kelyje, o Džiangas visai į nieką nekreipia dėmesį, atrodo, nieko net nemato. Žinoma, be maisto. Apgyvendintas viename voljere su anksčiau iš gatvės priglausta Mise bokseris bandė patuštinti ir jos dubenį, tačiau mažoji nenusileido, nors pradžioje priėmė naujoką gana draugiškai. Be to, Džiangas, priešingai negu Žakas, labai seilėjasi – apie šią savybę šeimininkai perspėja svečius, kurie šunį nori paglostyti. Dažnai atėjusiųjų dėmesio išsireikalauja pats šuo – šiurkščiai, didele jėga ir beveik 40 kilogramų svoriu stumdydamasis.
Bokseriai – ramaus charakterio, gerai sutaria su vaikais, gina ir saugo šeimininką. O jį Zaveckų namuose Džiangas išsirinko pats.
– Nors šunį pirkau sau, bet šeimininku jis pasirinko vyrą, kuris „nukonkuravo“ mane pataikavimu – šėrimu nuo stalo, mat Džiangas visada alkanas ir viską padarys dėl maisto, – nepiktai sako Kristina, kuri didžiąją dalį savo laisvalaikio atiduoda „trečiam vaikui šeimoje“.
Ypač daug laiko atima bokserio kailio priežiūra. Atrodytų, iš kur trumpaplaukio šuns tiek plaukų! O šukuoti ir prausti šampūnu reikia nuolat, nes bokseris šeriasi visus metus. Dažniausiai Kristina jį maudo namų vonioje, taip pat pasinaudojama ir šunų kirpykloje atliekamomis grožio procedūromis.
Paklusnumo Džiangas mokėsi šunų dresūros mokykloje „Komanda“. Baigė du kursus ir nepriekaištingai dirbo savo darbą, tarsi žinodamas, kur ir ko atėjo. Dabar Kristina su savo augintiniu važinėja į Kauną, kur hendlerė Indrė Mačionytė Džiangą ruošia šunų grožio konkursams.
1920 metais patvirtintas bokserių veislės standartas galioja iki šių dienų. Visus parametrus – kūno proporcijos, laikysenos, bendros išvaizdos, elgsenos, reakcijos į kitus šunis – Džiangas atitinka. Taip pat yra stabilios psichikos bei „telpa“ ir į svorio standartą – sveria 38 kilogramus.
Nuo devynių mėnesių parodose dalyvaujantis Džiangas jau laimėjo Lietuvos jaunimo čempiono titulą, tapo Lietuvos jaunimo grand ir Lietuvos čempionu. O praėjusį savaitgalį pelnė ir tarptautinio konkurso apdovanojimą – tapo Latvijos čempionato prizininku.
Pelniusiam šiuos įvertinimus Džiangui šeimininkai jau galės ieškoti partnerės. Kad gimtų sveiki ir veislės standartus atitinkantys šuniukai, patinui atlikti sveikatos tyrimai. Labai svarbu klubo sąnarių būklė, taip pat geri širdies, akių, kraujo genetinių tyrimų rezultatai. Taigi, tikėtina, kad netrukus tigrinių bokserių Lietuvoje bus daugiau.
Komentarai nepriimami.