Apie 1950-uosius į institutą įstojusiems pirmakursiams prorektorius pasakė, nuo ko pradėti studijas: „Nusipirkite dantų šepetuką, miltelių ir batų tepalo. Dar peilį su šakute, dvi lėkštes – didesnę ir mažesnę – ir mokykitės valgyti. Turite mokėti valgyti, nors jūs, inžinieriai, ir nepatenkate į elitines profesijas – Mokytojo, Daktaro ir Kunigo“. Šios profesijos – tai pašaukimai nuo Dievo, o visos kitos – tik amatai, ne pašaukimai.
Šią istoriją papasakojo marijampolietis Vytautas Gaulia, paskambinęs į „Suvalkiečio“ redakciją. Skambutis sutapo su prasidėjusia antrąja Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) organizuojama mokytojų streiko banga, kuomet artėjant valstybės biudžeto priėmimui mokytojai savo reikalavimų nekeičia – tikisi 32 proc. didesnio darbo užmokesčio.
Mokytojo darbas yra daug svarbesnis ir už prokuroro, ir už statybininko, ir net už Seimo nario. Turime nukelti kepures prieš Mokytoją, nes be jo nebūtų nieko. Streikas demokratinėje šalyje yra legali kovos už savo teises forma. Bet ne viskas taip paprasta. Ne visada materija ir pinigai sprendžia esmines visuomenės problemas, deja.
Mokytoją prisiminė tik dvi kolegės?
Vytautas pasakojo apie praėjusią savaitę mirusio Mokytojo (liepė šį žodį rašyti didžiąja raide) Benono Antano Šeškevičiaus (g. 1934 m.) laidotuves, kuriose dalyvavo… 12 žmonių. Iš jų, sakė Vytautas, atpažino tik dvi mokytojas pensininkes. Mokytojas Šeškevičius, Marijampolėje ugdęs mokinius daugiau nei 40 metų, su broliu parašęs tris knygas, nesulaukė nei švietimo bendruomenės, nei Švietimo skyriaus, nei Švietimo darbuotojų profsąjungos dėmesio (gal visi buvo užsiėmę būsimo streiko reikalais?). O į gimtojo Simno kapines Mokytoją palydėjo tik keletas pačių artimiausių giminaičių. „Tai buvo Mokytojas, kuris prieš nieką nesiklaupė ir nieko neprašė“, – sakė V. Gaulia.
Pats pašnekovas prisimena save, kai baigiantis karui, 1944 m., įstojo į Rygiškių Jono gimnaziją. Klasėje buvo 100 mokinių, mokykla tuo metu buvo Gedimino g., netoli geležinkelio. Tik vasarį gimnazija, kuri per karą buvo tapusi karo ligonine, grąžinta mokiniams: retas kuris langas turėjo stiklą – angos tiesiog buvo uždengtos kartono gabalais. Tada dviejose klasėse buvo po 50 mokinių. V. Gaulia sako, kad mokytojai (daugiausia tai buvo vyrai) vilkėdavo kostiumus, ryšėdavo kaklaraiščius ir avėdavo batus, nors kartais duonos neturėdavo. Prisimena, kad mokinys Valaitis iš Mokolų kaimo tėvų pavedimu į mokytojų kambarį atnešdavo jiems pieno, kiti atnešdavo sumuštinių. Kad nesušaltų mokykloje, žiemą mokiniai važiuodavo į Šunskų mišką malkauti.
Kai p. Vytautas girdi, jog kai kurie mokytojai skundžiasi, kad iš dabartinių skurdžių algų negali net į užsienį nuvažiuoti, norisi paklausti: kokį pavyzdį jie rodo savo mokiniams? Kad gyvenimo esmė – keliavimas? Ne, sako Vytautas. Gyvenimo esmė – vaikų auginimas ir auklėjimas. Kiek mokytojų ir mokinių matome bažnyčioje, renginiuose? Ir ką rodo šis mokytojų streikas? Jis rodo, kad ne į tas vertybes nusitaikyta.
Pašnekovas sutinka – žinoma, kad reikia kelti algas (ne tik mokytojams), reikia ir pakeliauti (pirmiausia – po Lietuvą). Kad ką nors „įdėtum“ į mokinį, pirmiausia pats turi tai turėti, ir čia ne apie materiją, kaip suprantate. Tas „įdėjimas“ į vaiką atsiperka, bet negreitai. Ir ne taip tiesmukai, kaip gali kai kam atrodyti.
„Ieškojome šviesos ir tamsioje sistemoje“
Marijampolietė Mokytoja Petrutė Paškauskienė prisiminė savo mokytojavimo metą, kai mokė jaunimą lietuvių kalbos ir literatūros. „Keturiasdešimt metų didelės laimės ir atsakomybės, kai tau patikėta bręstantį jaunuolį vesti į paslaptingą ir neaprėpiamą mokslo pasaulį. Dar didesnė pareiga – pažadinti jo sieloje tiesos, gėrio, humanizmo ilgesį. Ir, žinoma, Tėvynės meilę“, – sakė Mokytoja.
P. Petrutė sako, kad jai buvo gera eiti į pamokas, ji mylėjo mokinius, nors, priduria, kad būta ir tamsių valandų: „Ieškojome šviesos ir tamsioje sistemoje. Ištvermingai, kūrybingai dirbo mokytojai. Vis menu šviesios atminties ilgametį švietimo skyriaus vedėją K. Urbą – kaip jis gebėjo diplomatiškai apeiti absurdiškus įsakymus ir padėti mokytojams!“.
Paklausta apie šiandieną, p. Petrutė sako, kad žavisi šiandieniniu jaunimu – jis veržlus, drąsus, turi aiškias perspektyvas. Tačiau šiame kontekste dar labiau išaugo mokytojo atsakomybė. „Tik ištvermės, kūrybiškumo ir intelekto pastangomis jie išugdo išsilavinusių, įdomių asmenybių. Skaudu, kad pražūtingos grėsmės, atėjusios iš televizijos, interneto, spaudos, filmų ar greta esančios kasdienybės, pasigauna nemažai jaunų žmonių. Mokykloms sunku su tais mokiniais, kurie žino tik savo teises, bet ne pareigas ir atsakomybę. O mokytojų streikas mane liūdina. Norėtųsi, kad švietimo problemos būtų sprendžiamos atsakingose institucijose, o ne streikuose.“.
Mokytoja su meile kalba apie savo mokinius – būta net keleto aukso medalininkų, yra mokslininkų, menininkų, medicinos profesorius, rašytoja, žurnalistė ir menininkė, kunigas. „Tikiu Lietuvos mokykla, mokytojais ir mokiniais. Tikiu, kad tik giliai suleidę šaknis į gimtąją žemę, neleisime jos niekam sunaikinti“, – šiandien sako buvusi Mokytoja. Paklausta, kuo užsiima, kai nereikia eiti į darbą, p. Petrutė džiaugiasi, kad gyvenimo ruduo taip pat turi savo prasmę: „Dabar galiu skaityti ir skaityti… Kiek anksčiau, padedant Marijampolės ir Vilkaviškio rajono savivaldybėms, pavyko išleisti Amerikos lietuvio Albino Ramanausko romaną „Rudenys ir pavasariai“, redagavau partizano atsiminimų knygą, parašiau keletą apybraižų apie lietuvius emigrantus. Nepamirštamos dainos, vakarai „Lietuvninko“ ansamblyje. Svarbiausia – neprarasti noro gyventi“.
Komentarai nepriimami.