Ilgai laukta, jau iš anksto aptarinėta permainas išgyvenančio Marijampolės dramos teatro premjera – spektaklis „Apaštalė“ apie gerokai primirštą visuomenės veikėją Feliciją Bortkevičienę gruodžio 1-ąją sutraukė beveik pilną Marijampolės kultūros centro salę. Kai dvi valandas trukęs spektaklis baigėsi, žiūrovų ovacijos ir gausūs šūksniai „bravo“ tarsi ir atsakė į klausimą, kokį įspūdį paliko naujoji premjera. Žinant visas aplinkybes ir tai, jog spektaklyje vaidino mėgėjai, o ne profesionalai, tikrai norisi pakartoti „bravo“. „Bravo“ režisieriui Vyteniui Pauliukaičiui, „bravo“ visai kūrybinei grupei ir tris kartus „bravo“ pagrindinio vaidmens atlikėjai Mildai Mažėtytei-Antanauskienei.
Tai nebuvo lengvas, pramogai skirtas spektaklis, jis iš žiūrovų pareikalavo ir tam tikrų pastangų. Buvo tokių, tiesa, labai nedaug, kurie pertraukos metu patraukė link rūbinių. Buvo ir žiūrovų, kurie sakė, jog jiems nuobodoka, sunku suprasti spektaklį. Kiti pastebėjo, jog išvakarėse pjesės autoriaus Andriaus Vaišnio surengta paskaita Bulotų namuose apie Feliciją Bortkevičienę (1873-1945) labai padėjo suprasti ir pačią asmenybę, jos nelengvus pasirinkimus, ir laikotarpį, istorines aplinkybes.
A. Vaišnys, kalbėdamas apie „Apaštalės“ pagrindinę heroję, akcentuoja, jog tai ryžtinga, atkakli moteris, veikusi kenčiančių ir nuskriaustųjų labui, tiesos ir garbės, žodžio laisvės labui. Paskutinėmis savo gyvenimo valandomis ji susiduria su atvykusios Mirties klausimais, kai tenka prisiminti visa, kas ir kodėl įvyko, kas buvo gyvenime svarbiausia.
Politikė ir visuomenininkė F. Bortkevičienė išgyveno kelias skirtingas santvarkas, ne kartą buvo kalinta, kandidatavo į Lietuvos prezidentus, bendravo su daugeliu to meto garsių asmenybių, tarp jų ir su Prezidentu Kaziu Griniumi, Vincu Mickevičiumi-Kapsuku, leido ir redagavo „Lietuvos žinių“ laikraštį.
Pasak režisieriaus V. Pauliukaičio, ši moteris tikrai nusipelno didesnio dėmesio, nes apie jos amžininkes Žemaitę, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę žinome nemažai, o apie Feliciją – beveik nieko. Šiemet minimos F. Bortkevičienės 150-osios gimimo metinės, o 2023-ieji paskelbti jos metais ir tai – puiki proga šią veikėją prisiminti, sužinoti apie ją daugiau.
Turbūt kiekvienas premjeros žiūrovas susidarė savo įspūdį apie spektaklį ir pačią Feliciją. Man pačiam tenka žiūrėti tikrai daug spektaklių pagrindiniuose Lietuvos ir Lenkijos teatruose, tad nebūdamas teatro kritikas tvirtai teigiu, jog šis spektaklis yra vienas geriausių, pastatytų neprofesionaliame Marijampolės dramos teatre. Tai lėmė keletas labai sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių ir pirmiausia tai, kad su premjera į Marijampolę grįžo režisierius V. Pauliukaitis, mūsų mieste ir pradėjęs savo karjerą nedideliu vaidmeniu tuomečiame teatre.
Pats režisierius yra sakęs, kad kai pamatė Mildą Mažėtytę-Antanauskienę, kuri yra mūsų teatro režisierė, iš karto suprato – jis jau turi Feliciją. Ir išties tai, ką scenoje ji demonstruoja, yra daugiau nei nuostabu. Beveik dvi valandos monologų, daugybė teksto, kartais gana klampaus, o kur dar jos vaikščiojimo maniera, gestai, šukuosena, rūbai – visa tai kuria vientisą, sklandų įvaizdį, ir tikrai patiki – prieš mus ji, Felicija.
Su režisieriaus keltais uždaviniais, manau, puikiai susidorojo ir kiti aktoriai. Kai kuriems teko vaidinti ne po vieną, o po kelis vaidmenis. Būtina pabrėžti ir įdomią scenografiją, kurią sumąstė Deimantas Populaigis. Puiki ir įsimintina spektaklio muzika, sukurta Dariaus Klišio.
Tikrai įsiminė ir kostiumai, sukurti Ilonos Abramavičienės ir Rugilės Navickaitės. Rugilė puikiai susitvarkė ir su visa šio projekto komunikacija – nuostabūs jos sukurti kvietimai, kurie dalinti ne voke, o specialiai rankomis išlankstytame miniatiūriniame lagamine, Felicijos vadintame „valiza“. Tokių originalių detalių, elementų būta ir daugiau, tarp jų – ir originaliai parengta spektaklio programa ar sienelė žiūrovams įsiamžinti.
Naujasis spektaklis tikrai nuteikia optimistiškai svarstant apie Marijampolės dramos teatro ateitį ir planus. Jeigu jau kitų metų pavasarį pavyks grįžti į senąjį po rekonstrukcijos atgimusį teatro pastatą, jei pavyks suburti profesionalių aktorių trupę, jei atvyks ir čia dirbs profesionalūs režisieriai, tada galėsime teigti, jog vėl turime profesionalų teatrą mūsų mieste. Tų „jei“ yra daug, bet naujasis spektaklis, kurio lauksime rodant ir tikrojo teatro scenoje, dovanoja daug vilčių, kad žengtas tikrai svarus žingsnis profesionalaus teatro link.
Komentarai nepriimami.