Šiais 2023 metais Marijampolės miestui tapus Lietuvos jaunimo sostine, dalijamasi jaunų žmonių istorijomis, kuriose jie pasakoja apie pomėgius, pasiekimus ir motyvaciją veikti. Benas UTKEVIČIUS – visai neseniai Marijampolės šv. Cecilijos gimnaziją baigęs jaunuolis, šiuo metu jau Vilniaus dailės akademijos pirmo kurso studentas.
Kviečiame susipažinti su Beno istorija, kuri skatina išlikti unikalius, nebijoti klysti ir, geriau pažinus save, užtikrintai siekti tikslų.
– Benai, trumpai prisistatyk. Kokiais keliais žodžiais save apibūdintum?
– Daugelis mane pažįsta kaip menišką žmogų, mokykloje daugumai kylanti asociacija apie mane būdavo susijusi su menu ir keramika, taip ir pats save apibūdinčiau iki šiol.
– Kokia buvo Tavo pradžia meno srityje? Nuo ko prasidėjo šis pomėgis?
– Pradėsiu savo pasakojimą nuo to, kas buvo iki keramikos. Jau nuo penktos klasės planavau studijuoti tapybą, iki 8 klasės tapybai tik ruošiausi ir buvau labai nedaug prisilietęs prie molio. Su juo man nelabai patiko dirbti, tik po to supratau, jog tai nutiko dėl prastos molio kokybės ir dėl to nelabai kas pavykdavo. Maždaug dvejus metus net nebandžiau dirbti su moliu, kol po kurio laiko per dailės pamoką turėjome dirbti jau su kokybišku moliu, ir man labai patiko. Laisvalaikiu pradėjau lipdyti abstrakčius indus, ir veikla įsivažiavo tiek, kad devintos klasės pabaigoje ir dešimtos pradžioje viskas pasikeitė: savo dėmesį, kūrybiškumą sutelkiau ne į tapybą, o į molį ir iki šiol dirbu tik keramikos srityje.
– Kaip šeima reaguoja į šį Tavo hobį?
– Kai reikėjo rinktis egzaminus, mama nustebo, kad nepasirinkau chemijos pamokų. Mat visuomet šeimos nariai galvojo, jog po mokyklos nuspręsiu mokytis agronomijos, nors niekada taip nesakiau ir nenorėjau. Taigi vis tiek laikiausi savo ir chemijos toliau mokytis nepasirinkau. Kita šeimos mintis buvo apie tai, jog perimsiu dabartinius tėčio darbus, kurie taip pat nėra man artimi.
Visgi Lietuva beveik neturi keramikos kultūros, mes turime keramiką, bet ji niekada nebuvo išpuoselėta ir nebuvo labai vertinama. Šiuo metu keramikos sritis nėra labai vertinama Lietuvos meno pasaulyje, nes daugelis žmonių mano, kad tai yra tautiški indai iš Kaziuko mugės.
– Galbūt jau esi atradęs savo stilių? Koks tu esi kaip amatininkas?
– Man labai patinka japonų indai, visi Tolimieji rytai, ten yra labai turtinga keramikos kultūra. Lietuvoje molis yra žemo degimo, aukštoje temperatūroje ištirpsta, o Rytuose molyje gausu kaulino, kuris yra tvirtesnis už mūsišką molį. Tai nulėmė, jog tenai yra labiau išvystyta keramika. Kaip ir kituose kraštuose, keramika deginama medžiu, tačiau daug aukštesnėje temperatūroje nei pas mus. Medis suteikia labai gražų efektą, kai pelenai pradeda lydytis ir susiformuoja stiklas. Mano indai, kuriuos matote nuotraukose, yra greitai atvėsinti, lauko degimui naudota druska, taip indai išeina blizgūs, ir tie paviršiai nesugeria vandens. Nuo degančių malkų atsiranda skirtingų spalvų ant molio. Aš tai pavadinčiau organine keramika, tai lyg būdas imituoti gamtą. Manau, toks ir yra mano, kaip amatininko, stilius.
– Jau turi sukaupęs daug patirties. O iš kur šios žinios? Ar teko savarankiškai to išmokti?
– Daug domiuosi savarankiškai, ieškau informacijos internete, bet ne visada pavyksta jos rasti, tad tenka daug eksperimentuoti. Kiekvieną kartą atidarydamas krosnį nesi tikras, ką gausi. Taigi visas procesas yra mokymasis, ir tik per patirtį, bandymus galima išmokti daugiausia.
– Tau kūryboje svarbu ne tik tai, kad dirbinys atliktų savo paskirtį, bet ir suteikti daugiau prasmės?
– Taip, dėl to aš taip ir įvardiju savo kūrybą – kaip būdą imituoti gamtą. Ir manau, kad tai labai dera prie mano būdo. Kai kuriu indus, norisi daryti tokius, kurie nerėkia, o šnabžda ir lėtai laukia, kada išvys dienos šviesą.
– Benai, koks Tavo darbas, kuriuo labiausiai džiaugiesi ir didžiuojiesi?
– Labai džiaugiausi, kai pats pasidariau krosnį ir įdėjau pirmą indą, sumaišiau glazūrą, nežinodamas, kokia spalva išeis. Procesas pavyko, indas nesprogo, vadinasi, veikia. Tai buvo atradimo ir pasisekimo džiaugsmas.
– Kokių savybių reikia, norint būti keramiku? Kokias savybes šis pomėgis išugdė tavyje?
– Tai reikalauja labai daug kantrybės ir, manau, dar labai svarbu gebėti neprisirišti prie darbų. Reikia kantrybės, nes tai gali užtrukti kelias dienas, tenka išlaukti ir kartu turi suprasti, jog ne visuomet viskas pavyks. Gali sudužti, nepavykti, ypač kai reikia indui išlikti tokioje aukštoje temperatūroje.
– Kaip save matai ateityje? Tu, keramika ir Marijampolė?
– Matau veiklos plėtojimą internete gyvendamas šalia Marijampolės. Toli nuo Marijampolės nežadu atsiriboti, nes dideliame mieste su šia veikla savęs nematau. Savo gimtinėje ar aplink ją turiu geras sąlygas užsiimti kūryba ir ateityje.
– Kokie žingsniai iki gimstant paprastam puodeliui iš molio? Kaip jis atsiranda ant stalo?
– Nusipirkęs molio perdažau jį su oksidais, po to vėl reikia išdžiovinti iki minkomos fazės, išminkyti ir tuomet jau galima pradėti lipdyti. Aš neturiu žiedimo staklių, todėl man reikėjo susigalvoti, kaip gaminti savo gaminius, neturint vieno iš pagrindinių įrankių. Visgi suradau tam alternatyvą, kitokį metodą, kai yra plūkiamas molis mediniais įrankiais ir pavyksta išgauti visai simetriškus dirbinius. Toliau keliais savaites vyksta molio džiovinamas, vėliau išdeginama ir galima glazūruoti. Išdegi ir belieka tikėtis, kad dirbinys nesprogs, pavyks pasiekti norimą rezultatą.
– Marijampolė yra šių metų Jaunimo sostinė. Ar teko girdėti, o gal net sudalyvauti sostinės veiklose?
– Dalyvauti neteko. Mūsų gimnazijoje vyko pakankamai veiklų, todėl nebuvo daug poreikio žvalgytis į kitus miesto renginius. O šiuo metu dėl studijų Marijampolėje būnu mažiau. Visgi girdėjau, jog šiais metais daugiau dėmesio skiriama būtent jauniems žmonėms, gyvenantiems ir aktyviai veikiantiems Marijampolėje.
– Na ir pabaigai – tavo patarimas, kuriuo norėtum pasidalinti su skaitytojais.
– Kad ir ką savo gyvenime veikia skaitytojas, patarčiau nebijoti tiesiog bandyti. Nors galbūt nesi tikras, ar pavyks, kaip ir man buvo su krosnimi, molio dirbiniais. Nes dažnai žmonės nieko nedaro, nesuprasdami, jog tik bandydami išmokstame. Linkiu nebijoti, net jei tai bus 70 proc. nesėkmės, tačiau tiek likusieji 30 procentų ir padės už kažko užsikabinti.
* * *
Tai vieno iš Marijampolės mieste gyvenančių jaunų žmonių istorija. Jeigu turi pasiūlymų, kokio Marijampolės jaunuolio istoriją turėtų išgirsti visi, parašyk info@vvpi.lt.
Iki pasimatymo, kai pasidalinsime kita istorija!
Straipsnio autorė – Marijampolės, 2023 metų Lietuvos jaunimo sostinės, ambasadorė Jovita Viatkinaitė
Komentarai nepriimami.