Metams baigiantis marijampolietę Kristiną Venslauskienę pasiekė džiugi žinia iš Liuksemburgo. Jos kurtos išskirtinio grožio lėlės „Eglė – žalčio žmona“ ir „Pasaulio keleivis“ įvertintos Pinakotekos (Pinacothèque) muziejaus meninio lygio pripažinimo sertifikatu.
Tai – didžiulis pripažinimas
Daugelį metų vienas prestižiškiausių tarptautinio meno muziejų talentingiems mėgėjams ar profesionaliems menininkams, nepaisant jų amžiaus, tautybės ar gyvenamosios šalies, siūlo tarptautinį pripažinimą ir kasmet Pinakotekos muziejuje organizuoja konkursus Liuksemburgo meno premijai („Luxembourg Art Prize“) laimėti. Taip atrandami talentai iš viso pasaulio ir jiems suteikiama galimybė pasiekti ilgalaikį pripažinimą profesionaliame mene.
– Labai džiaugiuosi, kad mano darbai buvo pastebėti ir įvertinti, – sako jaukiuose, erdviuose namuose ant Šešupės kranto pasitikusi Kristina. – Kiekviename darbe yra dalis mano širdies ir sielos. Tai yra mano pasaulio matymas, mano minčių, nuotaikų, spalvų ir emocijų suvokimas, mano noras kurti ir mano meilė natūralioms medžiagoms. Tai viskas: mano svajonės, savirealizacija, darbas ir laisvalaikis.
Nepasiduoti skatino vyro palaikymas
Kūrybiškumą Kristina sako, matyt, perėmusi iš tėvų, tik jiems tais laikais nebuvo kada menais užsiimti. Užtai dukra baigė šešiametę dailės mokyklą ir svajojo būti mokytoja. Nors ja ir netapo, bet ką išmoko, niekur nedingo. Siuvimas, tapyba ant šilko, keramika ir kiti meniški dalykai – visa tai dabar lėlėse.
Meninėmis lėlėmis ir jų skulptūromis marijampolietė susižavėjo beveik prieš du dešimtmečius. Vienoje galerijoje pamačiusi neapsakomo grožio darbus panoro ir pati pabandyti kažką panašaus sukurti. Nors pirmi darbai nesigavo tokie, kaip norėjusi, bet užsidegimas nedingo, o kad labiau perprastų lėlių kūrimo subtilybes, važiavo mokytis pas profesionalias lėlininkes. Dabar K. Venslauskienė – Baltijos lėlininkų gildijos narė.
Lig šiol Kristina išsaugojusi savo pirmą išbaigtą darbą „Smuikininkę“, kuris gimė po vyro Artūro vaikystės smuiko restauravimo. Nuo sėkmingos pradžios ir, žinoma, vyro didžiulio palaikymo, K. Venslauskienė sukūrė daugybę skulptūrų.
Tai – ir kūryba, ir terapija
Kristinos kūrybiškumas dvelkia iš visų namų kertelių. Juose – ir interjere, ir aplinkoje – savo vietas atrado ir šeimininkės kurtos skulptūros, kurioms būdingas savitas stilius.
Bendraudama su Latvijos, Lietuvos ir kitų šalių menininkais K. Venslauskienė dalyvauja pleneruose (vienas iš praėjusios vasaros darbų – grafienės skulptūros kūrimas Zyplių dvare), pakviesta rengia edukacijas kolektyvuose, o nuo šio rudens Marijampolės moksleivių kūrybos centre du kartus per savaitę lipdymo subtilybių moko vaikus. Savo darbus K. Venslauskienė eksponuoja parodose – šiuo metu, iki sausio vidurio, jos sukurtomis lėlėmis gėrisi alytiškiai. Žinoma, su jais susipažinti norėtų ir marijampoliečiai – Kristina pažada, kad artimiausiu metu taip ir bus, nors ji neslepia, ilgai vadovavusis posakiu, kad „savame krašte pranašu nebūsi“.
Jau senokai menininkei kirba noras plėsti lėlininkų ratą: „Noriu, kad žmonės pajustų kūrybos palaimą. Juk tai tokia terapija, atitrūkimas nuo galbūt kankinančių minčių, pasinėrimas į save, į saviraišką, atradimų ir kūrybos džiaugsmas“. Taigi svajonėse – ir savos studijos įkūrimas.
Darbai dvelkia nuoširdumu
Kurti skulptūrą menininkė sako dažniausiai pradedanti nuo veido, kuris tarsi pats pasako kuo norėtų tapti. Paskui iš vielos (reikalui esant iš dvigubos ir trigubos) lanksto kūno karkasą ir kuria judesį. Dirba su specialiu, ore džiūstančiu modelinu, kurį parsisiunčia iš Amerikos. Taip pat naudoja ir papjė mašė techniką, kuri lėlei suteikia stiprumo.
Kokią skulptūrą sukurs, iš karto Kristina sako net nežino. Mintyse – viena, o rankos daro savo. Būna, kad pradeda su viena mintimi, o gaunasi visai kitaip. O kai pagauna įkvėpimas, žiūrėk ir iki paryčių belipdydama užsisėdi. Galutinis rezultatas paaiškėja po mėnesio–pusantro – tiek užtrunka skulptūros kūrimas.
– Bet būna ir taip, kad pradedu, o skulptūra negimsta. Taip ir dabar vienas veidas nuo vasaros stovi. Turiu savo stilių, bet kiekvieną sykį vyksta eksperimentai, bandymai. Dažnai mintis koreguoja laikas. Per kovidą kūriau gerves, tarsi norėdama atkreipti dėmesį į kultūrų skirtumą, bet dar nebaigus darbo prasidėjo karas ir mano gervės visai savaime gavosi žiūrinčios į skirtingas puses – Rytus ir Vakarus, – pasakoja menininkė.
Ir stovi du paukščiai kaklus ištiesę ant upės kranto, tokie gražūs, bet tarsi susipykę, atrodo, vienas pasroviui mintis genantis, o kitas prieš srovę…
Kiekviename Kristinos kūrinyje paslėpta mintis. Ypač jai patinka vyresnių žmonių veidai, kuriuose – gyvenimo išmintis ir nueitas kelias. Visgi konkrečių žmonių įamžinimas jai nepatinka. „Geriau būkim gyvi“, – sako.
Taip ir žvelgia į mus „Ateitis“, kurios neišvengsime, atlaidžiai šypsosi gražioji ponia, pasaką seka vaikystės žaislai ir daug kitų lėlių. Visos jos Kristinos rankų nuglostytos, aprengtos, sušukuotos ir į gyvenimą išlydėtos. Ir kur benukeliavo – ten dalelę kūrėjos širdies dovanojo…
Komentarai nepriimami.