Daugelis senjorų šį mėnesį jau gavo padidintas pensijas. Ar jos padės išlipti iš skurdo? O gal be reikalo dūsaujama, kad pensininkai neišgyvena iš to, ką užsidirbo per gyvenimą mokėdami mokesčius, ką jiems iš tų mokesčių dabar grąžina valstybė (t. y., visi dirbantieji mokesčių pavidalu)? Kartais žiauriai pajuokaujama, kad pensininkai – didžiausia sukčių viltis, nes kai kurie turi sukaupę nemažas sumas „juodai dienai“.
Kai ėmiausi šios temos, saugojau senjorų privatumą, todėl nei jų vardų ir pavardžių, nei adresų, nei lauko durų kodų nerašysiu – kad tai nebūtų informacija sukčiams.
Pensijos auga nevienodai
„Sodra“ informavo, kad „visų rūšių pensijos, kaip ir kasmet, padidėjo dėl indeksavimo. 2024 metais vidutinis vidutinės pensijos augimas siekia 65 eurus. Tai reiškia, kad žmogus, kuris 2023 metais gavo vidutinę pensiją – 540 eurų, nuo naujųjų metų gaus 605 eurų. Vidutinė pensija tiems, kurie turi būtinąjį stažą, didėja 70 eurų ir nuo šiol sieks 644 eurus.
Kiekvieno gavėjo pensija skaičiuojama individualiai ir padidėjimas taip pat yra individualus. Du žmonės, gaunantys tokio pat dydžio pensiją ir sukaupę tiek pat metų stažo, gali sulaukti skirtingo pensijų padidėjimo dėl to, kad turi sukaupę skirtingą skaičių apskaitos vienetų (taškų) – tai yra, jų darbo užmokestis buvo skirtingas ir jie mokėjo skirtingo dydžio pensijų socialinio draudimo įmokas. Todėl dažniausiai nurodomas vidutinis pensijos padidėjimas“.
Reikia susidėlioti prioritetus
Vilija – buvusi pedagogė (82 m.). Jos padidėjusi pensija siekia 882 eurus. Bet ir darbo stažas – 54 metai! Po to, kai sukako pensinis amžius, ji dirbo toliau, tik 74-erių išėjo pensininkauti. Paklausta, kaip sekasi išgyventi iš pensijos, Vilija sako: „Reikia susidėlioti prioritetus“. Ji niekaip ypatingai netaupanti – gyvena su vyru, tad ir komunaliniams mokesčiams, ir maistui dviejų pensijų pakanka. Aktyvų gyvenimą gyvenanti moteris mėgsta su draugėmis nueiti į kavinę, o kai reikia, ir didesnį daiktą nusiperka. Kaip pavyksta susitaupyti?
Pasirodo, Vilija banke, į kurio sąskaitą jai pervedama pensija, turi „kiaulę taupyklę“. Į ją iš kiekvienos pensijos tiesioginio nuskaitymo būdu kas mėnesį įkrenta ar 50, ar 100 eurų. Šios taupyklės turinys skirtas specialiai kelionėms, kurios jai – kaip gyvenimo eliksyras. Per metus, žiūrėk, ir kelionei sutaupyta. Netrukus ji skrenda į Šri Lanką! Bet, jei labai prireikia kokiam netikėtam pirkiniui, pasiima dalį pinigų iš „kiaulės taupyklės“. Tiesa, ne visada jos pensija buvo tokia didelė: kai tik pradėjo ją gauti, tai buvo vos 290 eurų.
Dar vienas taupių ir gyventi mokančių žmonių bruožas – „vesti išlaidų apyskaitas“, kiek ir kam išleidžia. Tai, sako Vilija, labai disciplinuoja.
„Streikuočiau kartu su ūkininkais“
Aldona – buvusi pedagogė, vėliau tapo valstybės tarnautoja, 82 metų. Sausio mėnesį gavo padidėjusią pensiją – ji siekia 443,44 euro.
„Skaičiau, kad tiems, kurie turi stažą, pensija padidės 65–70 eurų. Man padidėjo tik 40,9 euro“, – iš lapelio kuklius skaičius padiktavo 39-erių metų darbo stažą turinti moteris. Dar priskaičiavo ir trimis eurais padidėjusią našlės pensiją (38,23 euro). Paklausta, ar gauna kompensaciją už šildymą, sako, kad dar tik pirmas mėnuo, kai jai ši kompensacija priklauso.
Aldona sako, kad esant dabartinėms kainoms iš jos pensijos pragyventi neįmanoma, net perkant maistą iš žemiausios lentynos. Kainuoja ir vaistai, ir koks drabužis. Apie susitaupymą net kalbėti neverta! Gerai, kad vaikai labai geri – padeda: ir bulvių mamai atveža, ir kokią vištą, nes patys gyvena kaime ir augina paukščius. O ji, kaip ir kiekviena močiutė, privalo turėti kokį euriuką anūkų gimtadieniams ar šiaip kokiai progai. Vaikui juk nepasakysi, kad neturi pinigų.
Į klausimą, ar Aldona išeina į kiną, koncertą ar kavinę, ji tik ranka numoja: niekur! Anksčiau, sakė, visus koncertus aplankydavo, su draugėmis kavinėse pietaudavo. Dabar – viskas kitaip. Kaip sakoma – „nuo-iki“. Visiškas liūdesys.
Ji mielai prisijungtų prie ūkininkų streikų, jei tik šie į savo kompaniją pensininkus priimtų. Moteris mano, kad bent 600 eurų reikia, kad galėtum tenkinti būtiniausias reikmes.
Taupant nereikia „perspausti“
86-erių Liucija šį mėnesį gavo 455 eurų pensiją. Anksčiau ji tesiekė 415. Moters darbo stažas – tik 25 metai. Bet tai optimisčių optimistė!
Ji du kartus per metus važiuoja į Palangą! Vieną kartą vasarą (kai kainos ohoho!), antrą kartą – rugsėjį, kai kainos jau tik oho!
Liucijos gyvenimas susiklostė taip, kad į išankstinę pensiją dėl panaikintos darbo vietos išėjo būdama 50-ies. Prisipažįsta, buvo nelengva – po skyrybų viena augino du vaikus, tad dirbdama turtų irgi nesusikrovė. Visą gyvenimą pati kepė, pati virė ir pati sienas tapetavo, tad niekam net ačiū nereikėjo pasakyti, tik sau.
Kai jos gyvenime atsirado žmogus, irgi pensininkas, gyvenimas prašviesėjo (štai tada ir pradėjo ne kartą, o du kartus per metus važiuoti į Palangą). Džiaugiasi, kad bilietas autobusu į Palangą (žinoma, ir visur kitur) valstybės kompensuojamas net 80 proc. Belieka susikrauti lagaminėlį, išsikepti kotletukų, kad nereikėtų kavinėse kosminių pinigų už šaltibarščius mokėti, ir išlekia abu keturioms ar penkioms dienoms į pajūrį.
Svarbu ir tai, kad Liucija niekada neįsivaizdavo savo gyvenimo be gražių suknelių ir aukštų kulniukų. Jos pensija ir dabar taupoma, o vyro pensija naudojama mokesčiams, maistui, vaistams, dantų protezavimui ir kitiems pirkiniams. Žinoma, atsitinka taip, prisipažįsta Liucija, kad paskambina mandagūs antklodžių, gruzdintuvių ir puodų pardavėjai ir sugundo ką nors nusipirkti. Už tokius telefoninius pirkinius, sako, vaikai ją nuolat pabara. Tačiau Liucija taupo! Štai tuos „padidintuosius“ (40 eurų) kas mėnesį dės į vokelį, nes maža ko gali prireikti – ar naujos suknelės, ar šaldytuvas sugestų. O į taupyklę kiekvieną dieną ji įdeda vieną eurą. Iki vasaros susitaupys Palangai.
Ir dar, pasigiria Liucija, vakar su savo žmogumi pietavo kavinėje, nes buvo tokia mažytė šeimos proga. Štai taip. „Niekada nereikia taupant „perspausti“, – įsitikinusi pašnekovė.
Turi ir „Chanel N°5“
87-erių Irena prieš penketą metų po traumos tapo neįgali ir be kitų pagalbos neišeina iš namų. Pakėlus pensijas, sausį ji gavo beveik 800 eurų (į šią sumą įeina ir senatvės pensija, ir tikslinė šalpa, ir našlės pensija).
Ši istorija nėra tokia uždeganti kaip Liucijos, bet vis tiek vertinga. Nes Irena moka džiaugtis tuo, ką turi.
Visą gyvenimą vertinusi gerus ir kokybiškus daiktus (bet tik iš tolo vertinusi, nes pati jų negalėjo įsigyti), dabar džiaugiasi galėdama kasdien užsimauti auksinį žiedą, pasipuošti perlų vėrinuku ir pasikvėpinti – vaikų buvo prašiusi, kad nupirktų jai tikrų „Chanel N°5“, nes niekada gyvenime gerų kvepalų neįpirkusi. Bet – tai labai svarbu – už kiekvieną smulkmeną, jau nekalbant apie kvepalus ar perlų vėrinuką, ji sumoka. Irenai labai svarbu, kad nesijaustų vaikų išlaikoma. Tai, sako ji, orumo reikalas.
O kaip taupo? Paprastai: iš kiekvienos pensijos dalį atideda. Nes sutaupytų pinigų nuolat reikia: turi keturis vaikus ir dvigubai tiek anūkų, kurie švenčia ir gimtadienius, ir Kalėdas, ir Pirmąją komuniją, ir išleistuves. Be to, kaip žinia, tenka kas mėnesį dalį atiduoti komunaliniams mokesčiams, sumokėti už patarnavimus (per 300 eurų). Džiaugiasi, kad daugelis vaistų yra kompensuojami. Bet tie, už kuriuos reikia sumokėti, yra brangūs. Dantų protezavimas nekainavo. Nemokamai teikiamos kai kurios medicinos paslaugos namuose (tik už nekompensuojamus kraujo tyrimus reikia sumokėti pačiai).
Irena išlieka pozityvi: finansiškai jai šiuo metu nėra sunku. Sunkiausia – kad neįgalumas ją, visuomet buvusią tarp žmonių ir labai mėgstančią bendrauti, dabar įkalinęs namuose.
Komentarai nepriimami.