Jau antra savaitė visa Lietuva ūžia, daugybė žmonių seka informaciją apie tai, kad privataus kapitalo fondų valdytojas „BaltCap“ kreipėsi į teismą dėl buvusio partnerio Lietuvoje Šarūno Stepukonio, lošimų bendrovės „Olympic Casino Group Baltija“ ir jos akcininkės Estijoje „OB Holding 1“, iš kurių bando prisiteisti 16,6 mln. eurų. Tyrimą dėl Š. Stepukonio veiklos kontroliuoja Europos Prokuratūra, jį atlikti pavesta Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai. Įtariama, kad iš viso Š. Stepukonis galėjo pasisavinti apie 30 mln. eurų. Nepatvirtintais duomenimis, Š. Stepukonis šiuo metu savanoriškais pagrindais kariauja Ukrainoje.
Daugelis žmonių niekaip negali suprasti, kaip buvo įmanoma pasisavinti ir galbūt pralošti tokias pinigų sumas, kodėl nesuveikė kontroliuojančios institucijos, kas ir ką pražiūrėjo. Praėjusį trečiadienį Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė pranešė, kad parengtos įstatymo pataisos, draudžiančios azartinių lošimų reklamą. Jis aiškina, kad siūlymo nereiktų sieti su reakcija į rezonansinę „BaltCap“ istoriją, nes diskusija dėl šio sektoriaus vyksta seniai.
– Nebus lengva diskusija. Girdėsime daug gąsdinimų apie žlugdomą sportą ir žiniasklaidą. Tačiau kalbant apie žmonių likimus, neretai pasibaigiančius tyliomis savižudybėmis – kiekvienas sprendimų priėmėjas turi pasirinkti vertybes, – savo feisbuko paskyroje parašė M. Lingė.
Kodėl „BaltCap“ vadovybė neužtikrino vidaus kontrolės, kokie mechanizmai nesuveikė, kai vienam žmogui paliekami tokių milijoninių pervedimų tvirtinimai ar sandorių sudarymai? Akivaizdu, kad buvo klastojami dokumentai, teikiami buhalterijai, išorės auditui, nes pinigai pateko ne į įmonės sąskaitą, o į asmeninę.
Pagal 2022 metų ataskaitą „BaltCap“ valdė 12 fondų, kurių turtas siekė 500 mln. eurų. Investicijų bendrovės „BaltCap“ vadovaujantis partneris Simonas Gustainis sako, kad buvęs vieno jo fondų „BaltCap Infrastructure Fund“ partneris Š. Stepukonis, įtariamas pralošęs milijonus eurų fondo įmonių lėšų, tai darė klastodamas dokumentus ir meluodamas. Anot jo, Š. Stepukonio lošimų apyvarta sudarė ketvirtį metinės „Olympic Casino“ apyvartos, todėl jis kelia klausimą dėl lošimų bendrovės, taip pat kitų institucijų atsakomybės.
Ką apie visą šią istoriją mano Marijampolės verslininkai? Rūpėjo sužinoti, ar jų vadovaujamose įmonėse būtų įmanoma iššvaistyti pinigus, tegul ir mažesnėmis sumomis. Taip pat pakalbinome ir vieną buvusį ilgametį bankininką.
Darius Kemeraitis, uždarosios akcinės bendrovės „Vidara“ vadovas:
– Dėl „BaltCap“ man, kaip ir daugeliui verslininkų ir ne tik jų, kyla labai daug klausimų, nes istorija išties stebinanti. Kiekviena įmonė, kokia ji bebūtų, turi savo vadovus, kurių pareiga – sekti visus pinigų pervedimus, jų srautų judėjimus. Visa tai atsispindi buhalteriniuose dokumentuose, o šiuo atveju akivaizdu, kad trūko kontrolės, buvo per didelis aklas pasitikėjimas vienu žmogumi.
Įmonėse nuolat vykdomas auditas, jos turi savi buhalterius, yra kontrolės mechanizmai, kurie šiuo atveju akivaizdžiai nesuveikė. „Vidaroje“ aš pats pasirašau kiekvieną dokumentą, matau visus pinigų srautų judėjimus, nors, žinoma, mūsų bendrovės apimtys nė iš tolo neprilygsta toms apimtims, kokios buvo „BaltCap“. Gal kai tos apyvartos siekia iki milijardo eurų per metus, tai 30 milijonų sumos gali kurį laiką ir nepastebėti. Bet kuriuo atveju ši istorija verslininkams – labai gera pamoka, kai kalbama apie pasitikėjimą ir apie kontrolę.
Klemencas Agentas, bendrovės „Mantinga“ valdybos pirmininkas:
– Visa ši istorija man atrodo labai keista, turbūt taip atrodo ir daugeliui žmonių. Kalbama apie dideles pinigų sumas, investicinius fondus, kurie yra sertifikuojami, jie turi tarptautinius reitingus, yra nuolat audituojami. Net ir tai, kad nelabai aišku, kiek tų pinigų buvo pavogta ir iššvaistyta – gal 28 milijonai, o gal beveik 40 milijonų, rodo, kad kontrolės trūko, pats apskaitos vedimas kelia klausimų.
„Mantingoje“ dirba beveik 1800 žmonių, mūsų apyvartos taip pat nemažos, bet kontrolės mechanizmai labai aiškūs. Kas mėnesį mes rengiame veiklos ataskaitas, viską skaičiuojame, kiekvienas iš mūsų įmonės departamentų, o jų yra penkiolika, turi savo biudžetą ir aiškią apskaitą. Kiekvienas mūsų žmogus kovoja už kiekvieną eurą, sekame, o gal kažkokia pinigų suma per klaidą ne į tą eilutę ataskaitose pateko. Mūsų vyriausiasis finansininkas ir buhalterė nuolat viską mato, įmonės vadovai nuolat domisi, kiek pinigų išleista investicijoms ar kitoms reikmėms, kontrole domisi ir nuolat, kartą ar du kartus per mėnesį susirenkanti bendrovės valdyba. Todėl man sunku suvokti, kaip tokie dalykai tuose fonduose galėjo vykti ir tęstis net kelerius metus.
Pagaliau dar yra ir auditas, mus dabar audituoja tarptautiniu mastu pripažinta audito įmonė „Ernst & Young“, anksčiau taip pat turėjome patikimas audito įmones, kurios „Mantingoje“ niekada nėra nustačiusios nerimą galinčių kelti faktų. Taip, galbūt turint dideles apimtis ir sunkiau viską sukontroliuoti, bet šis atvejis yra gera, nors ir skausminga pamoka. Ir ne tik stambesniam verslui, bet mums visiems. Kita vertus, manau, kad bėgant laikui paaiškės dar kažkokių naujų, mums nežinomų faktų ir apie pinigų pasisavinimą, ir apie lošimus, apie patį asmenį, kuris tai vykdė. Gal šioje istorijoje atsiras ir daugiau asmenų, susijusių su pinigų iššvaistymu.
Romualdas Makauskas, buvęs ilgametis SEB banko Marijampolės skyriaus valdytojas, Marijampolės savivaldybės tarybos Finansų ir ekonomikos komiteto pirmininkas:
– Šį pinigų iššvaistymo atvejį galėčiau pakomentuoti kaip buvęs bankininkas. Aš pradėjau dirbti banke 1993 metais ir dirbau daugiau kaip du dešimtmečius. Pradėjome dirbti, kai bankai Lietuvoje tik pradėjo kurtis, 1994–1995 metais pas mus buvo 27 bankai. Paskui jie pradėjo vienas po kito žlugti. Kodėl? Kaip jau paaiškėjo vėliau, kai kurie bankai buvo susiję su visokiais sukčiais, nusikaltėliais, tad liko gal kokie 5–6 bankai, kuriuos perpirko ir jie sėkmingai bei pelningai dirba iki šiol. Kas yra bankai ir pinigai? Tai yra pasitikėjimo klausimas, ne veltui sakoma, musę ir banką galima užmušti laikraščiu.
Kartais priekaištaujama, kad mūsų bankai „parsidavė skandinavams“, bet, mano nuomone, tai buvo teisingas žingsnis, nes atėjo skaidrumas, bankai iš finansinio pradžiamokslio išaugo į rimtas tarptautines finansines institucijas su aiškia apskaita. Jei tada dar galėjo vykti kažkokie neskaidrūs, blogi dalykai, aš esu tikras, kad dabar, mūsų dienomis net ir labiausiai norėdamas vienas žmogus nieko tokio blogo nepadarytų. Bet taip yra bankuose, o ne investiciniuose fonduose, kaip šiuo atveju.
Labai svarbu dar ir tai, kas ten yra savininkas? Pinigai sudėti į tuos fondus, o tuos pinigus valdo tam tikras asmuo. Štai tada turi suveikti sistemos, kurios matytų, kontroliuotų, kaip tie pinigai valdomi. Kita vertus, jei į sistemą atėjo nesąžiningas žmogus, kuris galvoja, kaip čia kažką neteisėto padaryti, tai jį sustabdyti nėra lengva ir paprasta, nes tokie asmenys dažnai patys dalyvauja kuriant tą sistemą, paskui jai vadovauja ir, kaip šiuo atveju, tuo pasinaudoja.
Dėl lošimų – jei Lietuvoje, kaip skelbiama, yra apie 15 tūkstančių asmenų, kurie kreipęsi į lošimo įmones prašydami apriboti jų galimybes lošti, tai rodo, kad priklausomybių problema irgi aštri, mastas didelis. Lošimų reklamos mastai – išties dideli, dažnai erzinantys, bet reikia suprasti tai, kad dalis tų pinigų nueina sporto ar kitų dalykų rėmimui. Tokie jos kiekiai šios reklamos vartotoją, ir ypač jauną žmogų, tikrai įtraukia, tad manau, kad šią reklamą riboti būtina, galbūt netaikant visiško jos uždraudimo, ieškant kitų būdų ir kompromisų.
„BaltCap“ istorija gerokai pakerta pasitikėjimą visa investavimo sistema. Dar kartą prisiminus, kiek bankų išnyko per pastaruosius dešimtmečius, akivaizdu, kad pasitikėjimas bankais buvo mažas, o kaip bus su fondais, matysime.
Komentarai nepriimami.