Virginijai ir Vygintui Krivickams niekada nereikėjo laukti vasario 14-osios, Įsimylėjėlių dienos, kad vienas kitam išsakytų savo jausmus, dovanotų gėles ar atneštų į lovą kavos. Kiekvienas susitikimas jiems – buvo laukta, planuota, o kartais ir netikėta šventė.
Trisdešimt septinti metai jiedu – vyras ir žmona, aštuoniolika iš jų – ir kartu, ir atskirai: Virginija – Marijampolės sav., Meškučiuose, Vygintas – Švedijoje.
Ar taip gyventi sunku, o gal privalumas – pyktis nėra kada? Kaip reikėjo kurstyti meilės židinį, kad jis neišblėstų? Ar pavyks išvengti trinties, kai prieš Naujuosius metus sugrįžęs Vygintas nutarė visam laikui likti namuose?
Atsakymas, nors jį Virginija ir Vygintas „įvyniojo“ į daugybę epitetų, vienas – MEILĖ.
Į porą suėjo šokio suvilioti
Savo meilės istoriją Krivickai rašo nuo 1983-ųjų, kai susitiko Marijampolės kultūros centro tautinių šokių kolektyve, kaip šokėjai vadino – „Pas Aliną“ (Aliną Kvietkauskienę – aut. past.). Nors dėl meilės iš pirmo žvilgsnio nė vienas neapako, bet neilgai trukus akys vis dažniau pagaudavo vienas kito žvilgsnį.
– Į šokių kolektyvą atėjome iš skirtingų mokyklų. Aš – iš „penktukės“ (dabar – J. Totoraičio progimnazija), Vygis – iš 19-os profesinės technikos mokyklos, kiti – dar iš kitur, buvo daug dirbančių. Iš pradžių nebuvo jokių porų – nei šokiuose, nei gyvenime. Tiesiog buvome visi geri draugai. Po repeticijų vis pas kažką susiburdavome, vėliau ir į kavinę ar į barą nueidavome. Mano mama vis siūlydavo: būkit pas mus, vietos yra. Tai mes daugiausia ir susiversdavome į mūsų butą, – pasakoja Virginija.
– Būdavo smagu. Virginijos tėvukas toks linksmas žmogus, visada su mumis būdavo. Mama jį vis bardavo: ko tu senas prie jaunų, o jis: argi, vaikai, aš senas? Ne, ne, sakydavome, – ir dabar juokiasi tuomet „sargaujantį“ Virginijos tėtį prisiminęs Vygintas, po pasisėdėjimų vis dažniau pasilikdavęs padėti susitvarkyti…
Per dvejus metus – šūsnis laiškų
Kaip sunku išsiskirti, abu pajuto, kai Vygintą pašaukė į sovietų armiją.
Vyras prisimena, kai Virginijos mama jo klausė: „Ar tu sugrįši?“.
– Sugrįšiu, sugrįšiu, – pažadėjau, ir tuo net neabejojau. Juo labiau kad Virginija prižadėjo manęs laukti.
Virginijai tie žodžiai „Ar tu manęs lauksi?“ skambėjo kaip pasipiršimas.
Dvejus metus iš Ukrainos, karinio dalinio prie Odesos, skriejo laiškai. Virginija juos visus išsaugojo.
– Gaila, bet aš jos laiškų nerinkau, – prisipažįsta Vygintas. – Anąkart savo laiškus vartau – oi, kokie „romanai“ prirašyti, ir nuotraukos, kurias jau buvau primiršęs. O kiek skambučių buvo! Susipažinau su tokia geriete telefonų operatore, tai ji nemokamai vakarais sujungdavo su Virginija ir kalbėdavomės, kalbėdavomės.
– O mes namie telefono neturėjome, vis pas kaimynus eidavau, – šypsosi ji.
Po dvejų metų, 1987-ųjų liepos pradžioje, vaikinas sugrįžo. Net nenusivilkęs kareiviškos uniformos susitiko su Virginija ir abu į armiją išlydėjo pusbrolį.
Neilgai trukus, liepos 21 d., Druskininkuose Vygintas Virginijai iš tikrųjų pasipiršo.
Vestuvių valso mokytis nereikėjo
Žinią apie sprendimą susituokti Vygintas sumanė pasakyti abiejų tėvams kartu. Virginijos tėvams tai buvo džiugi žinia – vaikinas žinomas, geras, o svarbiausia – mylintis jų dukrą. Vyginto mama nustebo, kad toks jaunas, vos 21-erių, sugalvojo vesti, juk ką tik iš armijos grįžo, dar galėtų neskubėti.
– O ko laukti? Ir taip 4-erius metus laukiame, – tada pasakiau, ir mama suprato: neperkalbės!
Ir iškėlė tėvai vestuves visai giminei plačiai – 90-čiai svečių.
Virginija su Vygintu buvo antroji šokėjų pora, į porą suėjusi visam gyvenimui. Po jų dar viena pora sumainė aukso žiedus. Šokėjai jaunavedžius po tuoktuvių ceremonijos pasveikino lietuvių liaudies vestuviniu šokiu „Sadutė“.
– Jaunųjų valsą mokytis nereikėjo – mokėjome. Ne taip, kaip dabar – kad tik kitoniškiau, tada viskas buvo paprasčiau, – pastebi Virginija.
Abu turėjo bendrą tikslą
Iš Marijampolės atsikėlę į Meškučių gyvenvietę, kur tuomečio ūkio direktorius pasikvietė Vygintą dirbti kranininku ir skyrė šeimai butą bei plotelį žemės, Virginija su Vygintu iškart tapo kaimiečiais: laikė gyvulius, augino daržoves.
– Gyvenome tarp jaunų, darnių šeimų, pozityviai nusiteikusių, draugiškų kaimynų. Rasdavome laiko ir pasilinksminti, pavakaroti, ir pasitarti, ir svajonėmis pasidalinti. Buvome jauni, o norai dideli, reikėjo visko daug, – sako Vygintas.
Pirmais metais jiems skirtoje žemėje Virginija ir Vygintas pasodino tūkstantį ankstyvųjų kopūstų daigų. Kitąmet – jau penkis tūkstančius. Nors dirbti reikėjo daug, bet pelnas pranoko lūkesčius – nusipirko automobilį, suremontavo butą, pasikeitė baldus ir t. t. O tada atėjo eilė namui.
– Tai buvo mudviejų bendras tikslas ir dėl jo stengėmės. Pradėjau pats, bet norėjosi greičiau, o pinigų trūko. Kai draugas pakvietė važiuoti padirbėti į Švediją, sutikau. Iš pradžių trumpam, o paskui ir užsibuvau. Grįžtu ir vėl išvažiuoju. Darbdavys suprato emigrantus, tai ir darbo grafikus sustatydavo taip, kad kas 2–3 mėnesius bent savaitei galėtume sugrįžti namo. Žiniaraščiuose darbo ir poilsio dienas išdėstydavo taip, kad per metus net po penkis mėnesius atostogaudavome, – pasakoja Vygintas, prisipažindamas, kad nors dirbo daug, bet uždirbo tiek, kad pačiam namo jau nereikėjo statyti.
Švedija: toli ir arti
Pirmas 39-erių metų vyro išvykimas į Švediją, Lietuvai tik įstojimus į Europos Sąjungą, porai buvo pats sunkiausias. Viskas atrodė brangu, vienas skambutis į Lietuvą kainavo 10 litų – dažnai nepakalbėsi. Internetu dar nesinaudojo, o namų – Virginijos ir dviejų dukrų Karolinos ir Agnės – ilgesys buvo didžiulis. Už kantrybę ir rūpestį dukromis bei visu ūkiu Vygintas dėkoja Virginijai.
Pasak Krivickų, svarbiausia santuokoje – pasitikėjimas. Jiedu niekada vienas kitu neabejojo, nepavydėjo, neįtarinėjo. O susitikę stengėsi vienas kitam skirti kuo daugiau dėmesio: ir puodelį rytinės kavos į lovą atnešti (ir ne tik vyras, bet ir žmona!), ir vyno taurei vakare pakviesti.
– Vygintas labai tolerantiškas ir didesnis romantikas už mane, vis nenustoja stebinti – ir gėlėmis, ir staigmenomis. Būdamas Švedijoj gėles į namus siųsdavo – tiesiog šiaip. O kartą skambina. „Ar prisimeni, kokia šiandien diena?“ – klausia. „Žinoma, – sakau, – mūsų vestuvių metinės.“ „Prisimeni, koks oras tada buvo? Pažiūrėk pro langą, koks dabar“. Aš pažiūriu, o ten – jis pats su didžiuliu glėbiu rožių, – pasakoja Virginija.
„Viską jau turime“
Dabar Meškučių gyvenvietės pakraštyje stovinčiame jaukiame name krykštauja Virginijos ir Vyginto anūkai: Marijampolėje gyvenančios Karolinos Aironas, Emetas ir iš Anglijos dažnai parvažiuojančios Agnės Jonukas. Bet svarbiausia – 18 metų pirmyn atgal važinėjęs Vygintas prieš Naujuosius metus parvažiavęs namo nutarė: užteks!
– Viską jau turime, dabar tik – gyventi ir džiaugtis. Kad tik sveiki būtume ir gyventume vienas į kitą atsiremdami, – kalba Virginija, tik ką atšventusi 59-ąjį gimtadienį.
Ta proga jiedu keliavo į Egiptą. Kadangi Vygintui ilgesnės atostogos visada būdavo žiemą, abu keliaudavo ten, kur šilta. Aplankyta Meksika, Kuba, Dominyka, Tailandas, Kambodža, Tenerifė. Ateityje, be abejo, kitos egzotiškos šalys, nauji įspūdžiai ir jaukus buvimas kartu.
Abu pripažįsta, kad jiedu net pyktis ilgai nemoka. Susiginčiję eina vienas į vieną pusę, kitas – į kitą. Vygintas – dažniausiai į garažą kieme. Vakare Virginija jam paskambina ir pakviečia kavai arba taurei vyno – ir vėl kalbasi, ir vėl viskas gerai.
O dabar, sugrįžus, išvengti galimos trinties namuose Vygintas sako bandys išeidamas į darbą. „Tik sunkiau bus ir vėl priprasti prie lietuviško tempo. Švedijoje išmokau viską daryti lėtai. Kurgi jūs skubat?“ – šypsodamasis klausia jis ir išsitaria, kad žmonai ruošia dar vieną staigmeną, kuri pristabdys jos „vertimąsi per galvą“ ir suteiks galimybę daugiau laiko skirti sau, be abejo, ir jam…
Komentarai nepriimami.