Marijampolėje kasmet vasarą vykstančio meno ir architektūros simpoziumo MALONNY įkvėpėjas ir organizatorius, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis menininkas Rimvydas (Ray) Bartkus, pernai minint 10-ąsias MALONNY metines, už Marijampolės vardo garsinimą bei kultūros identiteto puoselėjimą Lietuvoje ir už jos ribų apdovanotas Šv. Jurgio – Marijampolės globėjo ordinu, neseniai viešėjo Lietuvoje ir Vilniuje pristatė naują originalią instaliaciją „Begalybė“. Ją kuriant dalyvavo ir keletas savanorių iš Marijampolės, kuriems R. Bartkus negaili gerų žodžių ir aktyviausius žada pasikviesti pas save į Ameriką. Su menininku kalbėjome apie naująjį kūrinį, jo artimiausius planus, būsimąją kelionę į kariaujančią Ukrainą ir lietuviškąją tapatybę.
vinių. Organizatorių nuotraukos.
– Kaip jums gimė naujojo kūrinio „Begalybė“ idėja?
– „Begalybės“ idėja gimė bendradarbiaujant su Amerikos Niujorko miesto aukštuomene. Mane intrigavo tų žmonių beribės galimybės, ambicijos, galybė turto, atsakomybių, grožio ir jėgos.
Šios instaliacijos pagrindinis elementas – vinys, kurių „Begalybei“ prireikė per šimtą kilogramų. Kurti pasitelkdamas vinis pradėjau prieš dešimtmetį. Panašia technika sukurtą instaliaciją jau demonstravau Ženevoje ir Kyjive. „Begalybė“ yra prieš dešimt metų pradėtų eksperimentų ir kilusių apmąstymų tąsa. Technika – išties netradicinė ir užtruko nemažai laiko ją įvaldyti. Vinys smeigiamos į aliuminio tinklą, jų galvutės, lyg pikseliai kompiuterio ekrane, kuria piešinius, kurie veidrodžių pagalba yra atkartojami daugybę kartų.
Pirmas intriguojantis šio kūrinio paradoksas slypi tarp kasdienių statybinių medžiagų ir jų kuriamo daugiasluoksnio subtilaus grožio. Vinys, metalo tinklai – nors ir grubios medžiagos, tačiau rezultatas labiau artimas Bizantijos laikų mozaikoms. Antras paradoksas slypi tarp blizgančio fasadinio vaizdo, kuriamo vinių galvučių, ir jo negatyvo priešingoje tinklo pusėje, kuriamo aštrių vinių galų. Trečiasis paradoksas – tarp kūrinio medžiagiškumo ir jo trapumo. Vinys tinkle yra neįtvirtintos, netinkamai palenkus, jos išbyra, o kūrinys išnyksta. Man svarbus šis mandalos efektas, liudijantis apie būties laikinumą.
– Kodėl kūrinys pademonstruotas būtent Šv. Elžbietos koplyčioje Vilniuje ir kodėl rodytas taip trumpai? Ar jį dar galėsime išvysti ateityje?
– Kurdamas instaliaciją niekuomet nežinai, kaip ji iš tiesų atrodys, kol kūrinys nebūna sukonstruotas. Ta pati instaliacija gali visai kitaip atsiskleisti skirtingoje aplinkoje. Atsakingai rinkausi erdvę, esu labai laimingas, kad „Begalybė“ pirmą sykį pademonstruota Šv. Elžbietos koplyčioje, kuri idealiai atitiko šios instaliacijos poreikius. Buvo galima rodyti instaliaciją ir kitur, gal ilgesnį laiko tarpą, bet norėjau, kad kūrinio premjera įvyktų būtent čia. Šv. Elžbietos koplyčia yra labai geidžiama erdvė Vilniuje, nuomos kaina dienai ne vienas ir ne du tūkstančiai eurų, todėl esu labai dėkingas Šv. Elžbietos koplyčios savininkams, geranoriškai įsileidusiems mano meną.
Instaliacija priklauso privačiai kolekcijai Vilniuje, bet viliuosi, kad bus dar ne kartą rodoma visuomenei.
– Žinau, kad tai ne pirmas jūsų darbas, sukurtas naudojant vinis. Kuo jums patinka tos vinys?
– Vinys turi du galus, iš kurių kiekvienas dar turi labai skirtingas asociacijas, funkcijas ir vizualų poveikį. Taigi vienu veiksmu kuriami du skirtingos prasmės paveikslai.
– Skelbiama, kad kuriant „Begalybę“ prisidėjo ir keletas jaunųjų dailininkų iš Marijampolės. Interviu Lietuvos radijui jūs neseniai paminėjote, kad labiausiai MALONNY projekte jus įkvepia ir „veža“ būtent Marijampolės jaunimas. Kaip šįsyk jūs juos atsirinkote ir ką būtent jie darė kuriant „Begalybę“?
– Prie „Begalybės“ kūrimo prisidėjo jaunieji dailininkai Meilė Arminaitė, Brigita Baltrimaitė, Neringa Baltrimaitė, Tadas Kunas, Gabrielė Lesetaitė, Judita Lukšytė, Sofija Sadauskaitė, Danielė Šalasevičiūtė. Kai kuriuos (pvz., Sofiją) aš pažįstu jau 11 metų, nes ji padėjo man tapyti „Nežemišką simfoniją“ dar pirmojo MALONNY metu. Visus kitus savanorius esu sutikęs įvairių MALONNY simpoziumų metu ir pažinau jų neabejotinus talentus, kruopštumą ir darbštumą. Jiems teko labai atsakingas ir labai nuobodus darbas kaišioti tūkstančius vinukų į tinklą. Esu be galo jiems dėkingas! Buvo labai smagu visas merginas ir Tadą matyti instaliacijos premjeroje Vilniuje. Tikiuosi, galutinis rezultatas Šv. Elžbietos koplyčioje jų nenuvylė!
Ir dar, manau, kad jau laikas paskelbti, jog nuo šių metų MALONNY pasipildys nauju veiklos baru: labiausiai pasižymėjusius MALONNY savanorius priimsiu pas save Niujorke ir Filadelfijoje, nes noriu, kad šaunus Marijampolės jaunimas galėtų susipažinti iš arti su amerikietiška kultūra, JAV didmiesčių turtingu ir įvairiu kultūriniu ritmu.
– Šiemet minimos 100-osios Lietuvos dainų šventės metinės ir jūs taip pat kursite instaliaciją šia proga. Kas tai bus, kur ir kiek laiko ją galėsime pamatyti?
– Dainų šventei sukūriau naują „Sodų“ instaliaciją, kuri yra dabar gaminama Lietuvoje. Prieš penkerius metus sukurta „Sodų“ instaliacija buvo sėkmingai rodoma skirtinguose Amerikos didmiesčiuose, pažymint modernios Lietuvos valstybės šimtmetį. Aš jau senokai norėjau sukurti antrą, sudėtingesnį „Sodų“ kompozicijos variantą, ir kaip tik pasitaikė ši proga. Naujieji „Sodai“ bus inauguruoti Prezidentūroje, Vilniuje, kovo mėnesio pabaigoje ir tada keliaus po Lietuvos miestus (tikiuosi, užsuks ir į Marijampolę!), kol grįš į Vilniaus Katedros aikštę, kur bus eksponuojami jubiliejinės Dainų šventės metu.
– Ar tiesa, kad ruošiatės vykti į Lvivą Ukrainoje ir ten tapyti sienas?
– Šiemet į vienuoliktą kartą rengiamą MALONNY atvykę menininkai iš JAV ir Jungtinės Karalystės, baigę savo darbus Marijampolėje, kartu su vienu ar dviem menininkais iš Marijampolės išties vyks į Lvivą, kur prie mūsų kūrybinės grupės prisijungs du garsūs ukrainiečių menininkai. Visi drauge su Lvivo savanoriais tapysime aštuonis naujus kūrinius. Manau, labai svarbu parodyti savo pilietinę poziciją, įkvepiantį tarptautinį kultūrinį bendradarbiavimą ir solidarumą su kovojančia Ukraina, ypač šiuo metu, kai tiek JAV, tiek Europoje kai kuriuose politiniuose sluoksniuose parama Ukrainai blėsta.
– Laikas greitai bėga ir iki liepos mėnesio, kai Marijampolę sudrebina MALONNY, lieka mažiau nei pusmetis. Kuo šiemet mus nustebins MALONNY, kokių planų turite?
– Kai ką jau paminėjau, o tas planas visada aiškus: praturtinti esamą Marijampolės gatvės meno kolekciją brandžiais, turiningais, aukštos kokybės meno kūriniais.
– Mūsų pokalbis vyksta Vasario 16-osios išvakarėse. Ką jums reiškia ši data, kiek jums svarbu ir Amerikoje, kur jau nemažai metų gyvenate, išlikti lietuviu ir išsaugoti lietuvišką tapatybę?
– Vasario 16 dieną Filadelfijos miesto merijoje, kuri yra pačiame Filadelfijos centre, kaip ir kiekvienais metais, bus iškelta Lietuvos vėliava, sugiedota Tautinė giesmė ir naujoji Filadelfijos merė pasveikins visus atvykusius svečius su Lietuvos Respublikos nepriklausomybe. Ši svarbi tradicija gimė mano puikios bičiulės Lietuvos Garbės konsulės Filadelfijoje Kristos Bard pastangų dėka ir aš, jeigu tik esu Filadelfijoje, sudalyvauju.
Vasario 16-oji man, kaip ir daugeliui, yra Lietuvos nepriklausomybes šventė: svarbi ir džiugi. Į antrą klausimo dalį atsakyčiau klausimu: o kokia yra ta lietuviška tapatybė? Kaip ją įvardinti? Lietuvių kalba, cepelinai ir krepšinis? Tapatybė kinta laike ir vietoje. Lietuvio tapatybė, kai aš augau sovietų Lietuvoje, labai skiriasi nuo dabartinio jaunimo, gyvenančio visai kitokioje Lietuvoje, lietuviškos tapatybės, kuri taip pat skiriasi nuo išeivijoje gyvenančių lietuvių tapatybės. Kurią iš jų reikėtų saugoti ir puoselėti? Galiu tik pritarti, kad vaikai eitų vien takais dorybės, dirbtų tėvynės naudai ir žmonių gėrybei, bet tokie ir panašūs sentimentai yra deklaruojami kiekvienos tautos siekiuose.
Komentarai nepriimami.