„Atimtų kas mezgimą – nežinočiau, ką veikti“
Kur ir kada besutiksi marijampolietę Ireną Ramanauskienę, visada nustebsi – koks suknelės grožis, kokie aksesuarai ir deriniai. O kiek visokių grožybių moteris pažeria mugėse, dalyvaudama kartu su kitomis Marijampolės neįgaliųjų draugijos moterimis ir Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) studentėmis.

13 metų dalyvaudama Marijampolės neįgaliųjų draugijos veikloje, ne vienerius būdama TAU Dailės ir technologijų fakulteto studente Irena džiaugiasi bendraminčių kompanija.
– Visko ten mes išmokstame: ir papuošalus gaminame, ir piešiame, klijuojame, lipdome, bet nė vienoje studijoje nemokino megzti. Kita vertus, gal ir norinčių nebūtų, – šypsodamasi sako Irena ir prisipažįsta, kad pamačiusios jos mezginius kitos moterys pagiria, bet neklausia, kaip tai padaryti, nenori pasimokyti, o iškart prašo ir joms taip numegzti. – O aš, kiek save prisimenu, piešiu ir mezgu. Atimtų kas mezgimą – nežinočiau, ką veikti. Aš arba mezgu, arba sergu, arba knygas skaitau – labai patinka knygos.
Ne tik kantrybės, bet ir kūrybiškumo Irenai galima pavydėti. Ką ten pirštinės ar kojinės! Pirmiausia Irena mezga sau. Dar jaunystėje prisimena nusimezgusi ilgą pamergės suknelę, paltą, netgi pėdkelnes. Dabar taip pat vis pasipuošia savo mezginiais, bet neatsisako ir kitoms kažką numegzti. Trys mėnesiai – ir nauja suknelė! Be jokios siūlės, nes adatos Irena niekada nenaudoja – viską sumezga.
– Pradėjusi vieną daiktą nesimėtau, darau iki galo. Mėgstu megzti tyloje, man nereikia garsinio fono, nebent žinias paklausau ar kokią mėgstamą laidą. Jeigu padarau klaidą, išardau nors ir pusę mezginio, nes kitaip man neduos ramybės mintis, kad suklydau, – pasakoja I. Ramanauskienė.
Ypač gražios jos megztos vasarinės suknelės ir prie jų spalvomis, raštais priderinti nedideli dailūs krepšeliai ilgomis rankenomis, papuošti kokia gražia detale – telefonui, raktams įsidėti.
O kiek dėmesio sulaukia Irenos nerti dideli pirkinių krepšiai! Šiais – tvarumo – laikais tai nepakeičiamas daiktas ir išskirtinis aksesuaras.
– Tos maksiminės plastmasės mane nervina, – tiesiai šviesiai sako Irena.

Ir kad nenervintų, ir kad gražiai atrodytų, ji sugalvojo – o gal tik prisiminė, nes prieš kelis dešimtmečius panašios „sietkutės“ buvo netgi madingos – Irena primezgė spalvotų, tvirtų krepšių. Daugkartinių! Iš pradžių, žinoma, pirmiausia sau, o paskui ir draugėms dovanojo, ir į muges nusinešė. Paklausa pranoko lūkesčius. Gyrė moterys mezgėjos kūrybiškumą ir praktiškumą. Toks tvirtas krepšys tikrai nesuplyš, o išteptą į skalbimo mašiną įmeti – ir vėl švarus.
Į didžiuosius krepšius ji specialiai neįsiuvo pamušalo – kiek į krepšį dėsi, tiek tilps. Mažosios „terbelės“ – su pamušalu, nes be jo, pasak mezgėjos, raktų ryšelis ar telefonas negražiai nutęstų mezginį žemyn.
Tik įsikalbėjus, Irena „atveria“ savo rankdarbių skrynią telefone. O joje – ir apmegztas kibirėlis, tapęs įspūdingu vazonu, ir didžiulis drugys prie sienos, ir reklaminis „Sausainėlis“, ir lėlės – mergytės ir berniukai, ir rožinės kojinės – išgraibstytos kalėdinėje mugėje, ir dekoruoti stiklainiai, ir dėžutės, ir daug kitų kasdienių daiktų, kurie galėjo iškeliauti į šiukšlių konteinerį, bet tapo gražiomis interjero detalėmis, žaislais.
– Aš visoms savo draugėms, giminėms pasakiau: be manęs nieko neišmetat. Ar tai siūlų kamuoliukas, ar rankinės dirželis, ar sugedusi sagė, ar įskilusi taurė – viską gali pritaikyti iš naujo. Mano namuose nieko nėra nereikalingo, – šypsodamasi sako I. Ramanauskienė.
Dabar moteris jau ruošiasi Velykoms – bus ir vištyčių, ir margučių, ir atvirukų, ir dar daug kitokių dalykėlių.

Komentarai nepriimami.