Valentino dieną Marijampolės kultūros centro Magdalenos Birutės Stankūnienės menų galerijoje atidaryta Valentino Butanavičiaus darbų paroda „Pleneras Dovinės gatvėje“. Intrigos būta nemažos: apie autorių dauguma (toliau nuo menų esantys) težino, kad jis yra Marijampolės menų mokyklos direktorius. Kokia jo kūryba – ir kas gi toje Dovinės gatvėje vyko – nežinia. Juo labiau kad ir jokia informacija apie tokį plenerą nebuvo pasklidusi…
Tad muzikos melodijai kviečiant įžengėme į galeriją ir… „O!“ Veikiausiai ne vienas bent mintyse pirmą akimirką tai ir teištarė. Erdvė, šviesos blyksniai ir atspindžiai, betirpstantys spalvose (o gal – atvirkščiai?), dideli formatai – ir mažyčiai sustabdytų akimirkų atšvaitai. Dažais aptiškę dailininko kūrybos reikmenys (liudininkai) – ir kviečiančios būti atidiems medžių šakos, besileidžiančios iš viršaus, pristabdančios norinčius lėkti. Tai lazdynai – ir, kaip paaiškėjo vėliau, ne be priežasties.
Smalsaujantys nerado nei biografijos, nei, tradiciškai, buvusių parodų sąrašo. Tačiau ilgėliau stabtelėję galėjo įsigilinti į gražiai išdėstytas autoriaus mintis, kuriomis išsakyta ne tik būties ir kūrybos esmė. „Kalbant apie būtį kaip žmogiškąją apraišką teigiama, kad žmogus yra „čia“, dabartyje, tapsme, tarsi būtis – šviesos tarpas aklinoje materijos tamsoje. Šviesa – tai, pirmiausia, viltis, kad išliksi teisus ir tiesus akistatoje su savimi, savo ego, kad ir kas… Būsi atviras viskam, kas benutiktų: neplanuotas lietus, nepalankios krypties vėjas, krentanti ant žolės dažų puse drobė…“ (…)
O apie plenerą ir parodą vėlgi galima cituoti: „Būti ankstų rytą atvirame ore ir dar turėti galimybę leistis į kūrybos plotį, aukštį ir gylį – štai kur esmė. Būti akimirkoje su Saulės taka dangaus skliautu, būti susiliejusiam su drobe,
būti būtyje, būti tapsme, kuomet temas diktuoja akimirka, leisdama neprisirišti prie eskizo, o tarsi kurti už jo, kuomet pats darbas ir tampa minties sugavimo eskizu. Esminė svarba tampa laiku sustot. Kuomet „baigtas“ darbas išlieka eskizu. Pastarasis visas krutantis alsuoja ryto gaiva, verdamas gyvastį, kartu – neužbaigtumą – juk diena dar tik prasideda“.
Gausiai susirinkusiems į parodos atidarymą autorius sakė: „Pleneras Dovinės gatvėje“ – tai gyvenimo dalis, kai gyveni ir mėgini būti kaskart iš naujo, vis
susipažįstant. Paroda apie tai, kad Saulę reikia pasitikti – o ne išlydėti, pasitikti su viskuo. Priimti netikėtumą. Priimti dieną. Viskas apie tai, į ką mažai kreipiame dėmesį, apie emocijas ir išgyvenimus, apie gyvenimą čia ir dabar: su garsais,
kvapais ir spalvomis“. Iš tiesų: skambėjo ne tik klarnetas (Mindaugo Biveinio virkdomas), bet ir ansamblio „Cantare“ atliekami kūriniai, iš tiesų jautei kvapus…
„Paroda patvirtina autoriaus aistrą kūrybai, kai kasdienėse pastangose susijungia aistra ir disciplina. Intuicija, atkaklumas ir įžvalgumas, individualumas ir gyvybė, kuria alsuoja parodos darbai. Jie atveria tai, ko nepamatome patys, atsiveria iliuzijoms. Paveikslai atveria gamtą, kuria prasmę, padeda nerti į jos gylį. Nes gamta yra aukščiau ir tauriau už žmogų“, – kalbėjo parodos kuratorė menotyrininkė Inga Laužonytė. Besidžiaugiančių, sveikinančių Valentiną Butanavičių su nauja paroda Marijampolėje (nes parodų kitur yra buvę – ir ne viena) buvo daugybė.
…Užsukite – paroda veiks iki kovo 18 dienos. Gal iš pavasarėjančio, bet dažnai niūraus oro patekus į šviesos pilną „Plenerą Dovinės gatvėje“ taps ir patiems šviesiau? O gal pamatysite stebuklingai išsprogusią lazdyno lazdą, kuri parodos autoriui svarbi. „Berniukas su lazdyno lazda“ – taip vadinasi prieš keletą metų
ypač subtiliai ir estetiškai išleista jo knygelė, pasakojanti apie… berniuką su lazdyno lazda, einantį šviesos link…
Komentarai nepriimami.