Ar geros ateities viltis sieji su Europa? Pakalbėkime apie tai, ko mes norėtume savo žemynui artimiausiems dešimčiai–dvidešimčiai metų. Pakalbėkime apie #EUtopiją.
Tokiam pokalbiui mus kviečia Stanislavas Strasburgeris (Stanisław Strasburger) – rašytojas, žurnalistas, keliautojas ir kultūros vadybininkas. Jis tyrinėja atmintį ir mobilumą, ieško EUtopijos ir tiki dėmesingumo galia. S. Strasburgerio feljetonų ciklas apie EUtopiją vienu metu spausdinamas keliose žiniasklaidos priemonėse įvairiomis kalbomis. Lietuvoje galimybę spausdinti šį ciklą gavo tik „Suvalkietis“, kurio redakcijoje autorius lankėsi 2022 metais.
Stanislavas Strasburgeris– lenkų žurnalistas, rašytojas, keliautojas, nuolat rašantis lenkų, vokiečių, o pastaruoju metu ir ispanų kalbomis. Stanislavas gyvena tai Berlyne, tai Varšuvoje ar įvairiose Viduržemio jūros regiono šalyse. Jis parašė knygas „Turėjimas. Libanas“ ir „Prisiminimų pirklys“, yra asociacijos Humanismo Solidario programų valdybos narys ir aktyvus asociacijos Netzwerk freie Literaturszene Berlin narys.
Pakako vokiškos pavardės
– Kai mokiausi pradinėje mokykloje Varšuvoje antrojoje praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pusėje, aistringai sekėme keturių tankistų ir šuns likimus to paties pavadinimo seriale. Galvoje tada turėjome karą: mušk vokietį! O jei to vokiečio po ranka nebuvo, tai vaikai ieškojo ko nors, kas jį pakeistų. Mano vokiškai skambančios pavardės pakako, kad nuolat tektų su tokiais vaikais muštis. Didžiojo karo baimė maišėsi su kasdienybe, pilna „mažos“ prievartos.
Man jau atrodė, kad visa tai pamiršau. Tačiau prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje, atsinaujinant ginklavimosi varžyboms, matant dramatiškus vaizdus iš Gazos ruožo baimė vėl grįžo. Ji atsiliepė istorijos liudininkų, su kuriais man teko kalbėtis, pasakojimams. Pavyzdžiui, pasakojimai apie laivus, pilnus pabėgėlių iš Europos, kurie pirmaisiais hitlerizmo metais blaškėsi po Atlanto vandenyną nuo Niujorko, per Havaną, Karakasą net iki Buenos Airių. Jokia šalis nenorėjo jų įsileisti be vizų.
Politikų misija
Lenkijos dienraščio „Žečpospolita“ („Rzeczpospolita“)užsakymu atliktas visuomenės nuomonės tyrimas rodo, kad prasidėjus karui didelė dalis Lenkijos gyventojų bandytų palikti šalį. Panašiai yra ir Vokietijoje, kur Bundesveras (Vokietijos ginkluotosios pajėgos) veltui ieško savanorių, o žiniasklaidoje žurnalistai konstatuoja, kad reikia „edukuoti“ visuomenę kovai – t. y. ta visuomenė kovoti nenori.
O jeigu samprotavimai būtų priešingi? Jei būtų primenama, kad demokratiškai išrinkti politikai turėtų gerbti visuomenės daugumos nuomonę? Nes, priešingu atveju, kieno labui jie priima savo sprendimus?
Karas nėra būtinybė. Jeigu nenorime karo, mūsų politikų misija yra taikos ieškojimas. Net jeigu tai atrodo sunku, taika niekada nėra neįmanoma. Ar mūsų politikai taip pat energingai ieško pergalės kelių, kaip ginklavimosi ir skelbimo pasauliui, jog jie yra teisūs iki grabo lentos?...
Tuo labiau kad šiuolaikiniuose karuose vadai, kurie tuos karus nusprendžia pradėti, retai kada rizikuoja savo gyvybe. Jų bankų sąskaitos mokesčių rojaus šalyse yra pilnos, o jų šeimos – saugioje vietoje. Žudyti ir mirti jie priverčia kitų žmonių vaikus.
EUtopija: nuo svajonių iki veiksmų
EUtopija prasideda ten, kur valdžia savo gyventojus traktuoja rimtai, įsiklauso į mūsų baimes, klausia apie svajones, poreikius, gyvybinius tikslus. Europa kaip gera vieta – taip pat politikams, kuriantiems rinkimines programas ir atliekantiems jiems patikėtas funkcijas.
Susigrąžinti žemyną jo gyventojų svajonėms nėra tik kažkoks svaičiojimas debesyse. Kai žmogus žino, ko jis nori, jis mobilizuojasi ir veikia ta kryptimi. Neretai sėkmė pareikalauja laiko ir pastangų, bet aiškiai įvardintas tikslas suteikia jėgų ir ištvermės.
Svajonės yra pagrindinė pilietinio aktyvumo politikoje sąlyga. Jų dėka destruktyvų pyktį ant tų politikų, kurie kartais nepaiso mūsų poreikių, sumažinsime ir juos lengviau traktuosime kaip sąjungininkus. Nurodysime kryptis ir priminsime, kad turi jų laikytis.
Kaip kalbėtis?
„Taika – tai nuostabi idėja! Pastarųjų metų įvykiai vis dėlto parodė, kad tai nereali svajonė“, – dažnai sakoma apie EUtopijos svajonę. Teigiama, kad „karas yra natūralus reiškinys, istorijos vadovėliai yra pilni karų“.
Ar iš tiesų taip? Lengva į tokius teiginius reaguoti polemizuojant, bet kiekviena polemika sukelia gynybinę reakciją. Polemizuojame ne su abstrakčia idėja, o su žmogumi. Žmonės dažnai vertina savo pažiūras nepriklausomai nuo to, kokios jos yra. Atvirai kalbant, ar polemika kada nors ką nors įtikino pakeisti savo nuomonę?
Bet galimas ir kitas būdas. EUtopija skatina mane giliai įkvėpti, prieš atsakant. Ji skatina susėsti pokalbiui ir pirmiausia atidžiai įsiklausyti, kas ir ką sako. Su minėtų komentarų autoriais mane sieja bendros svajonės – nei aš, nei jie nenorime karo. EUtopija kartu yra ir komunikacijos įrankis, skatinantis ieškoti to, kas jungia. Šeimoje, tarp draugų, taip pat ir visuomenėje panašiai yra: mažų ir didelių žmonių grupių gerą sugyvenimą lemia jų narių ryšiai. Verta juos puoselėti. Pabrėžiant tai, kas jungia, EUtopija padeda susigrąžinti geros ateities viltį.
Geros ateities viltis
Kai turime tarpusavio ryšį, yra lengviau kalbėtis sudėtingomis temomis. Pavyzdžiui, apie tai, kad dar prieš du šimtmečius skirstymas į vergus ir vergvaldžius buvo laikomas visiškai natūraliu dalyku. Netgi beveik visų vadinamųjų didžiųjų religijų šventosios knygos tai leido. Istorijos vadovėliai kupini susižavėjimo civilizacijomis, kurios egzistavo dėl žudančio vergų darbo.
Ir vis dėlto šiandien visame pasaulyje esame vieningi, tardami vergovei „ne“. Dar niekada žmonijos istorijoje nebuvo įmanoma sąmoningai planuoti tokios šeimos, kokia ji yra šiandien. Lygios moterų ir vyrų teisės taip pat tampa jau tikrove visiems žmonėms, o dar visai neseniai tai buvo laikoma tik svajone. Kodėl ir su karais negali būti taip pat, kaip su vergija arba lygių teisių trūkumu? Gal ne šiandien ar rytoj, o poryt?
Vilties atkūrimas yra ne tik žemyno susigrąžinimas jo gyventojų svajonėms, bet ir EUtopinio pilietinio supratingumo sąlyga. Svajonės padeda tiksliai apibrėžti savo tikslus. Viltis grąžina tikėjimą, kad juos galima pasiekti. Be jų negalima užsiimti gera politika.
Karas ir susijaudinimas
Taikos ir karo kontekste yra dar viena svarbi aplinkybė: šiuolaikiniai karai su milijonais aukų, ištisomis kartomis suluošintų ir traumuotų žmonių nebūtų įmanomi be šimtų milijonų dozių stimuliuojančių medžiagų. Daugybė pasaulio armijų davė ir tebeduoda jas savo kariams. Jomis mėgsta naudotis ir daugelis vadų bei politikų.
Pervitinas, arba vadinamosios Trečiojo reicho pergalės piliulės, taip pat spydo tabletės, naudotos amerikiečių karių Vietname – tik du įspūdingi sistemingo, masinio tokių narkotinių medžiagų vartojimo pavyzdžiai.
Istorijos vadovėliuose apie šias medžiagas nutylima, tačiau būtent narkotikai ir alkoholis kur kas labiau padeda ištverti skausmą bei sumažina nenorą kentėti ir pralaimėti. Karai reiškia ne tik didžiulius pelnus ginklų pramonei, bet ir narkotikų verslui. Tai verta prisiminti, jei kas nors teigia, kad karas yra „žmogaus prigimtinis dalykas“.
Naujas tikslas
Tikėdamiesi geros Europos ateities, su „Suvalkiečio“ redakcija pradedame mėnesinį serialą #EUtopija: Europa kaip gera vieta. Pakalbėkime apie tai, kaip viskas gerai gali būti mūsų žemyne. Užuot bijoję distopijos ar sapnavę utopijas, statykime EUtopiją, kilusią iš graikų kalbos ir reiškiančią „gerą vietą“.
Jūsų svajonės taip pat gali įkvėpti kitus feljetonus. Parašykite mums elektroniniu paštu algis@suvalkietis.lt arba pakomentuokite „Suvalkiečio“ feisbuko puslapyje. Ko trokštate sau, savo artimiesiems, visam mūsų žemynui?
Komentarai nepriimami.