Gėlių karalienėmis tituluojamos rožės – dažno kiemo puošmena. Puošniais žiedais ir svaiginančiais kvapais jos vilioja ir Marijampolės viešose erdvėse. Šimtus jų savo miestui padovanojo Aidas Jasaitis.
Dviejuose rožynuose – 500 rožių
Pirmąjį rožyną pernai Aidas kartu su UAB „Kelranga“ apželdinimo specialistais pasodino Vytauto Didžiojo parke. Trys šimtai rožių krūmelių „Hansestadt Rostock“, „Leonardas da Vinči“, „Stocholm“ bei kitų rūšių tvirtai prigijo ir jau žydėjo gintarine, rožine ir geltona spalvomis. Tiesa, ne visos. Viename rožyno kampe gėlės ne tokios gražios, kaip kitur. Tai, Aido nuomone, dėl čia vis stabtelėjančių šunų. „Rožėms tai net labai netinka. Bet ką padarysi, kad šunys pasirenka būtent šią vietą“, – šypsodamasis kalba rožininkas, nekaltindamas nei gyvūnų, nei jų šeimininkų. Tiesiog su parką prižiūrinčiais specialistais nutarė toje vietoje rožių neatsodinti, o pasodinti kitus augalus.
Menka nesėkmė nesustabdė geranoriško vyro ir jis, kaip buvo žadėjęs, šiemet miestui padovanojo dar 200 sodinukų rožių „Ghita Renaissance“, „Clair Renaissance“ ir „Mary Ann“, kuriuos su pagalbininkais pasodino prie baigiamo remontuoti Dramos teatro. Dar šią vasarą jos pražys persikiniais, kreminiais ir margaspalviais žiedais.
A. Jasaitis mieste pasodintas rožes pats ir prižiūri, geni, tręšia.
Automechanikas tapo gėlininku
Rožių sodinukai parvežti iš Danijos, kur jau beveik 20 metų Aidas dirba viename iš didžiausių Skandinavijoje rožynų.
– Pirmą kartą į Belgijos rožių plantacijas bandžiau įsidarbinti 2005 metais, pakviestas draugo, bet neturėjau reikalingų dokumentų, leidžiančių dirbti legaliai. Tada važiavau į Olandiją, Daniją, kur auginama šimtai tūkstančių rožių. Trejus metus dirbau rožių skiepytojo pagalbininku, tik ketvirtaisiais pradėjau tą darbą atlikti savarankiškai. Mano pagalbininkais dirbo ir rumunai, ir lenkai, bet jie ilgai neišsilaikė. Atkakliausia – Agnė, ji ne tik buvo geriausia pagalbininkė, bet ir pati tapo skiepytoja, – žmoną giria Aidas.
Lig tol net nežinojęs, kaip auginti rožes, buvęs automechanikas perprato šių gėlių auginimo subtilybes: kaip sodinti, skiepyti, genėti, prižiūrėti. Vokiečių, anglų, olandų veisėjų išveistos veislės – kiekviena vis kitokia, ne tik žiedų grožiu, bet ir jų auginimu. Tikriausiai bevaikštant tarp išpuoselėtų rožynų mažai kas pagalvoja, kiek žmogaus darbo ir išminties tas grožis pareikalauja. Aido pasakojimas stebina vyro kantrybe, užsidegimu ir atviru prisipažinimu, kad „sunkų fizinį krūvį atperka pinigai“.
Darbai „palei žemę“
– Rožės auginamos kaip bulvės – vagose. Traktoriai apdirba žemę, pasodina laukines rožes. Tada jau – rankų darbas. Pirmiausia į šaknį įskiepijamas naujos veislės ūglis, užaugintas dažniausiai savame ūkyje, paskui iškarpomos laukinių rožių šakos, paliekant tik poskiepį. Iš jo išauga nauja rožė, o po metų jau iškasami sodinukai, – pasakoja Aidas.
Iš tikrųjų tai nėra taip – „viens du – ir rožė!“ Tai – varginantis fizinis darbas, o žinant, kad visi šie darbai „palei žemę“ visai nenuostabu, jog tai atsiliepia sveikatai. „Parėjus nugara“ buvo ir Aidui.
– Padėjo sportas, – tvirtina buvęs V. Chomičiaus krepšinio mokyklos Marijampolėje krepšininkas.
Ko reikia, kad rožynas džiugintų?
Rožės, pasak Aido, skirstomos pagal atsparumą ligoms ir atsparumą šalčiui. Yra tokių veislių, kurios mūsų klimatui visiškai netinka. Sodinti plikomis šaknimis rožes geriausia spalį, kol žemė užšąla, iš vazonų – bet kada. Tinkamiausia joms nerūgšti žemė. Skiepą įsodinti būtina 3–5 cm gylyje. Beje, rožių šaknys auga gilyn. Kad augančių gėlių nepultų vabalai, kas trys savaitės reikia nupurkšti insekticidais, nuo grybinių ligų apsaugos fungicidai.
Geriausia draugija rožėms – boružėlės. Dviprasmiška – skruzdžių kaimynystė: blogai tai, kad jos prisijaukina amarus, bet gerai, kad suėda pjūklelius. Nepatinka rožėms ir kurmiai.
– Pas mus daugelis žmonių prie savo namų sodina skirtingas rožes – renkasi kelių veislių po vieną. Aš siūlau sodinti bent 3–5 vienos rūšies rožes – taip bus įspūdingiau. Be to, pradedantiems rožininkams nepatariu sodinti vijoklinių rožių, nes jas sunku prižiūrėti. Geriau pradėti nuo mažų, – pataria A. Jasaitis.
Žiemai rožes Aidas siūlo apdengti šakomis, užkasti sniegu. Aukštai išaugusias „meškeres“ galima ir prilenkti, o pavasarį apgenėti.
Rožių žmonai nedovanoja
Kvapni, puošni, ilgakotė ar smulkiažiedė rožė – atrodytų, pati gražiausia gėlė mylimajai. Tačiau rožių augintojas Aidas savo žmonai Agnei mieliau dovanoja tulpes, narcizus. Paklaustas, kodėl, tiesiog nusišypso. Tik juokais gali pasvarstyti, kad gal dėl to, jog abu augindami rožes neatskiria, kieno kuri? O gal žinodami, kiek darbo ir pastangų reikia, norint užauginti gražuolę gėlę, tiesiog gaili ją nuskinti?
Padovinyje įsikūrusi šeima savo sodyboje taip pat augina rožių. Auga jos tarp katalpų, Belgijoje pastebėtų ir namo parsivežtų dekoratyvių medžių dideliais lapais ir puošniais žiedynais.
Pastaraisiais metais į Danijos rožių plantacijas važiuoja tik Aidas – vasaromis skiepyti, o žiemą karpyti. Namuose tėvelio laukiantys keturmetė Ainė ir trejų Rėjus apie rožių „gerumą“ sprendžia tik iš kvapo ir spyglių. Grįždamas į Lietuvą A. Jasaitis kaskart parveža beveik 1000 skirtingų rožių sodinukų (apie juos galima paskaityti internete rozesziedas.lt), tarp kurių yra ir bespyglių smulkiažiedžių „White Morsdag“, ir kvapniųjų „Nostalgie“, banguotais žiedlapių kraštais, ir daug daug kitų. Veisiantiems savo rožynus, belieka tik išsirinkti labiausiai patinkančias gėles ir, be abejo, išklausyti Aido patarimų.
Komentarai nepriimami.