Taip apie Dailės technologijų fakulteto veiklą sako jo dekanė Dalia Vizbarienė. Tai ji, pasak Eugenijos Songailienės, paskatino parodyti savo darbus platesniam žiūrovų ratui (bibliotekoje, su kuria TAU gražiai bendradarbiauja, apsilanko daug žmonių). Ir tai tik pradžia. Dekanė minėjo, kad dabar prasideda šios parodos kelionė: ketinama ją eksponuoti Zyplių dvare, Jurbarke, kitur.
Apskritai, šio fakulteto, kuriame dabar 40 klausytojų, darbų parodos – tikros „keliauninkės“. Kadangi vyksmas nuolatinis, mokomasi „prisijaukinti“ pačius įvairiausius žanrus bei technologijas, tai ir kruopštaus bei kūrybiško darbo rezultatai vis kitokie – nauji, stebinantys. Ne vienoje vietoje buvo aikčiojama iš nuostabos, pamačius „Vilnones gėrybes“ (tarsi tikrus vaisius, daržoves ir kitką), stebėtasi išradingumu ir fantazija siuvinėtų plokštelių parodoje, o kad iš kavos pupelių galima sukurti tikrą meną, dažnas nė nepagalvotų.
Ko tik per ilgą laiką nesimokyta: ir tapybos, ir dekupažo, ir koliažo, asambliažo, o kaipgi be didžiausių siuvinėjimo ar mezgimo klodų? Ir vis norisi ko nors naujo… Dalia Vizbarienė, pati turinti įvairių pomėgių (ar žinojote, kad ji – viena iš mūsų krašto varlių kolekcininkių?), daug ką mokanti, sako:
„Šiame fakultete nuolat praturtėjame, sužinome tai, ko jaunystėje nežinojome, ko mums truko. Čia ir ieškojimai, naujos patirtys, džiaugsmas, kai pavyksta ne tik išmokti pagrindus, bet ir kažką savo sukurti. Namai išpuošti, mielų dovanėlių visada turime. Bet svarbiausia – bendravimo džiaugsmas, dalinimasis patirtimis, pažintis su kitų panašių fakultetų ar klubų žmonėmis. Džiaugėmės, kai po karantino vėl galėjome laisvai susitikti, kurti ir džiaugtis. Šie mokslo metai baigsis, bet mes tikrai neišsiskirstysime kas sau. Kaip minėjau, ketiname apsilankyti su parodomis pas jau pažįstamus bičiulius ir naujose vietose“.
Komentarai nepriimami.