Galite klausyti ir straipsnio garso įrašą
Buvusį ilgametį miesto vadovą, tuomečio Kapsuko rajono, o 1977–1990 m. Kapsuko miesto vykdomojo komiteto pirmininką Kęstutį Subačių dažnai galima išvysti įvairiuose renginiuose, jis yra aktyvus miesto gyventojas, turintis savo nuomonę ir neretai ja pasidalinantis. Šiemet, kai minimas istorinio Marijampolės vardo sugrąžinimo 35-metis, jis kalbėjo ne viename renginyje, parodų atidaryme, dalinosi prisiminimais apie tą laikmetį. 87-uosius metus einantis K. Subačius sutiko priimti „Suvalkiečio“ žurnalistus savo jaukiuose namuose Atgimimo gatvėje ir pasidalinti prisiminimais bei pamąstymais apie praeitin nuėjusį laikmetį.
Vaikystė buvo sunki ir varginga
Namas, kuriame dabar gyvena buvęs miesto vadovas, statytas lygiai prieš 30 metų. Tada jis pats prie gatvės pasodino ir du medžius: liepą ir ąžuolą, kurie šiandien gražiai žaliuoja. O kažkada čia buvo plyna vieta, pelkė, kuri pasikeitė neatpažįstamai. Pasikeitė ir Sūduvos sostinė, o prie tų pokyčių labai daug prisidėjo ir pats K. Subačius.
Kęstutis gimė Lazdijuose, bet ten praleido tik kelerius vaikystės metus – artėjant ketveriems, su tėvais persikėlė į Veisiejus, nes buvę namai sudegė pirmą karo dieną. Veisiejuose gyveno iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Šeima buvo gausi, joje augo dešimt vaikų, juos išlaikyti tėvams buvo sunku, tad dalis brolių vasarą piemenaudavo pas kitus žmones. Šiandien iš gausios šeimos jau belikę tik trys.
Po karo šeimai atsirado galimybė persikelti į Klaipėdos kraštą, kur buvo daug ištuštėjusių ūkių. Tėvai su vaikais įsikūrė Užliekniuose, Šilutės rajone. Buvo sunkūs laikai, teko dirbti visus ūkio darbus, iš arti pamatyti daug vargo. Kęstutis mokėsi Juknaičių septynmetėje mokykloje, vėliau įstojo mokytis ir baigė tuomečio Kauno politechnikumo pramoninės civilinės statybos skyrių. Daugiau kaip dvejus metui jam teko tarnauti sovietų armijoje Ukrainoje: Izmaile, Odesoje ir Chersone.
Siekė aukštojo mokslo
Kai po studijų reikėjo rinktis, kur dirbti, jis pasirinko Skuodą, nes į šį miestą niekas neskubėjo. Tad 1958 m. K. Subačius tapo Skuodo rajono statybinės organizacijos darbų vykdytoju. Po kelerių metų siekdamas aukštojo mokslo jis įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakulteto vakarinį skyrių, kartu dirbo ir Kauno statybos bei remonto tresto valdyboje, bet šių mokslų nebaigė.
Gabus darbuotojas atkreipė tuomečių vadovų dėmesį ir jam buvo pasiūlyta dirbti Skuodo rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju – plano komisijos pirmininku. Šias pareigas K. Subačius ėjo 1965–1976 metais, o per tą laiką baigė ir aukštosios partinės mokyklos neakivaizdinį skyrių Vilniuje.
Paklausėme pašnekovo, kodėl jis nusprendė mokytis šioje įstaigoje, kaip į jo sprendimą mokytis partinėje mokykloje reagavo tėvai, nes šeima buvo gana religinga, jis pats buvo ir krikštytas, ir priėjęs Pirmosios komunijos.
– Pirmiausia aš labai norėjau baigti aukštąjį mokslą, o ši mokykla tokią galimybę sudarė. Be to, jau dirbau vadinamąjį valdišką darbą ir partijos komiteto vadai ragino mane mokytis partinėje mokykloje. Siekti karjeros be partinės mokyklos diplomo tuomet nebuvo įmanoma. Aš gyvenau savarankiškai, tėvai į mano sprendimus nesikišo. Žinoma, būta daug ideologijos tose studijose partinėje mokykloje, bet buvo ir filosofijos, istorijos, logikos paskaitų, tad visko nubraukti negalėčiau, – prisiminė K. Subačius.
Kapsuką rado labai apleistą
Jau netrukus gabus jaunas darbuotojas sulaukė pasiūlymo rinktis, kuriame Lietuvos rajone norėtų darbuotis toliau. Buvo pasiūlyti trys miestai – Jonava, Molėtai ir tuometis Kapsukas.
– Tariausi su žmona Angelina, ką rinksimės. Jonavą atmetėme iš karto, nes gąsdino to miesto užterštumas, chemijos fabrikas. Molėtai, nors ir vadinami ežerų kraštu, atrodė maži ir apleisti. Kapsuką pasirinkome ir dėl to, kad jis buvo arčiausiai gimtųjų kraštų, ir dėl to, kad šiame mieste jau buvau lankęsis, kai 1956 metais čia teko atlikti šuolį parašiutu, nes jaunystėje domėjausi parašiutizmu, – pasakojo vyras.
Kokį Kapsuką K. Subačius rado čia atsikraustęs 1976 metais, kai metus dirbo tuomečio Kapsuko rajono, o 1977–1990 m. – Kapsuko miesto vykdomojo komiteto pirmininku?
– Aš labai gerai atsimenu tuometį miestą, su kuriuo per tuos 14 vadovavimo metų suaugau. Negaliu pamiršti bei nenoriu, kad iš mano atminties dingtų tai, ką pamačiau atvykęs ir ką palikau po savęs.
Pamačiau gerokai apleistą miestą, kuris tada buvo rajoninio pavaldumo centras. Gatvių apšvietimas buvo labai prastas, asfaltuotų gatvių buvo labai nedaug, sena jų struktūra nebuvo pritaikyta augančiam transporto srautui. Centrinė miesto aikštė buvo paversta pravažiuojamu kiemu, miestas stokojo vandens, šilumos, vaikų darželių, buvo ir daugybė kitų problemų. Jų galėjo būti mažiau, nes kiti miestai jau atrodė geriau, bet tuometis Kapsukas to kažkodėl nesugebėjo padaryti. Gal dėl to, kad vietiniai vadovai miegojo, buvo patenkinti žemės ūkio rezultatais, gaudavo premijas, vėliavas ir to jiems pakako, – teigė pašnekovas.
Pasiraitojo rankoves ir dirbo
K. Subačius sako supratęs, kad teks pasiraitoti rankoves ir daug dirbti. Iš nuveiktų darbų jis labiausiai išskiria tai, kad pavyko spręsti miesto struktūrinius klausimus – gatvių tinklas pertvarkytas pagal augančio transporto reikalavimus, įrengtas miesto apvažiavimo kelias, pastatyti aštuoni vaikų darželiai, keturios vidurinės mokyklos, įrengti penki parkai. Sutvarkyta miesto poilsio zona su vandens tvenkiniu ir želdynais, pastatyta Marijampolės ligoninė, Viešoji biblioteka, Savivaldybės, Kultūros centro prie buvusio Putliųjų verpalų fabriko pastatai, atkurtas Marijampolės dramos teatras, atstatyta Liuteronų-evangelikų bažnyčia, atlikta daug kitų darbų įvairiose srityse.
– Labai džiaugiuosi, kad turime vieną gražiausių Lietuvoje Poezijos parką. Džiugina ir tai, kad dabartinė miesto valdžia tą mūsų kurtą paveldą perėmė ir dar pagausimo, patobulino, atnaujino. Manau, svarbiausia, kad mums tada pavyko išlaikyti, apginti nuo projektuotojų klaidų mūsų senamiestį, nes pagal miesto generalinį planą jį buvo numatyta užstatyti naujais statiniais, senuosius pastatus visai nušluojant nuo žemės paviršiaus, – prisiminė K. Subačius.
Buvusiam miesto vadovui ne kartą priekaištauta dėl to, kad tuo laikotarpiu buvo nugriauta miesto centre stovėjusi Bartlingo vaistinė, kurioje tuomet buvo įsikūrusi biblioteka. Pasak pašnekovo, Vladas Bartlingas buvo išties labai gerbiamas vaistininkas ir žmonės jį mėgo, tad gal dėl to šio pastato nugriovimas sulaukė tokių neigiamų vertinimų. Kita vertus, biblioteka buvo labai prastos būklės, grindys įlinkusios, o pastatas nebuvo architektūrinių vertybių sąraše.
Pasak K. Subačiaus, miesto gatvių struktūra, susiformavusi pokario metais, buvo nepritaikyta intensyviam transporto srautui, problemų turėjo ir transportas, ir pėstieji, tad rekonstrukcija buvo tiesiog būtina. Tada rekonstruota Vilkaviškio gatvė, turėjusi J. Gagarino pavadinimą, įrengta V. Kudirkos gatvės apylanka, o vietoje dabartinės J. Dailidės gatvės būta tik pėsčiųjų tako. Buvusios vaistinės pastatas stovėjo sankryžoje, tad jis likti negalėjo.
Dėl miesto pavadinimo turėjo savo nuomonę
1989 metais, artėjant istorinėms permainoms, tuomečiame Kapsuke buvo surengtas referendumas dėl Marijampolės miesto pavadinimo sugrąžinimo. Vyresni marijampoliečiai pamena, kad K. Subačius nebuvo senojo pavadinimo šalininkas, kvietė palikti Kapsuko vardą, apie tai rašyta ir tuomet „Naujuoju keliu“ besivadinusio mūsų laikraščio puslapiuose. Kaip šiandien jam atrodo tokia nuostata?
– Taip, neslėpsiu, mano pozicija šiuo klausimu buvo neskubėti. Aš niekada nebuvau politikuotojas, nesivėliau į tuos dalykus, buvau dirbantis žmogus, kuriam rūpėjo, kad miestiečiai turėtų geresnę aplinką ir vardan to dirbau. Aš gerai mačiau ir suvokiau, kad ir mūsų valstybės perėjimas iš planinės į laisvąją ekonomiką ir atstatant valstybingumą turi vykti subalansuotai bei sklandžiai, kad tai nesukeltų bereikalingų įtampų. Ačiū Dievui, taip ir įvyko, o prie referendumo nuostatų rengimo aš ir pats nemažai prisidėjau, – teigė jis.
Pasak K. Subačiaus, buvo aišku, kad artėjančios permainos ir atgimstanti Lietuva neišvengiamai pakeis ir jo gyvenimą. Jau netrukus, 1990 metais nebeliko nei Vykdomojo komiteto, nei jo pirmininko, pirmuoju atkurtos Lietuvos Marijampolės miesto meru tapo šviesaus atminimo Bronius Beržinis. Apie trejus metus K. Subačius dirbo Marijampolės krikščioniškosios kultūros centro reikalų valdytoju, o po to pasinėrė į verslą ir visuomeninę veiklą. 1992–1996 m. jis buvo akcinės bendrovės „Statyba“ Marijampolės filialo valdytojas, 1995–2010 m. vadovavo bendrovei „Gramzda“.
Džiaugiasi dabartiniu gyvenimu
Koks šiandien yra K. Subačiaus gyvenimas, kas jį džiugina, o galbūt kelia nerimą? Anot pašnekovo, džiugina, kad miestas labai išgražėjo, nutiesti puikūs pėsčiųjų takai Šešupės dešiniajame krante, turime išties puikius parkus. Jo nuomone, padaryta ir klaidų, kurios jau neištaisomos – negalima buvo į miesto centrą sugrūsti tiek prekybos centrų, kiek jų dabar čia yra. Kai baigiasi jų darbo laikas, aikštės šalia prekybos centrų lieka tuščios ir nykios, o miesto centre esanti pagrindinė Kauno gatvė taip pat nykoka. Jo nuomone, galima buvo ir tuos centrus statant parkavimo aikštes įrengti už pastatų, bet to nebuvo padaryta.
– Šiandien aš džiaugiuosi gyvenimu ir manau, kad jis yra gražus, vienintelis toks duotas, tad reikia gyventi taip, kad galėtum juo džiaugtis. Tą aš ir darau. Man džiugu, kad baigęs valdininko karjerą sugebėjau sukurti savo verslą, iš to verslo išlaikyti šeimą, sugebėjau skirti asmenines lėšas kultūrai – apie 15 knygų išleista mano lėšomis.
Esu įsitikinęs, kad būtina išlaikyti ir nuolat gaivinti mūsų istorinę atmintį, perduoti jaunajai kartai, nes mūsų etnoso pagrindai yra lietuvių tautos pagrindai, kurios būtina puoselėti. Aš pats pastaruoju metu istorinių knygų jau nerašau, bet užrašau ir kuriu savo šeimos kroniką. Rašau jau penktąją kronikos knygą, nuolat prie jos darbuojuosi. Be to, esu keturių ar penkių įvairių organizacijų narys, itin džiugina veikla XXVII knygų mėgėjų draugijoje, veikiančioje Kaune. Daug malonaus darbo suteikia 2010 metais užsimezgęs bendradarbiavimas su Punske esančia „Aušros“ leidykla, kuri leidžia tęstinį Jotvingių krašto istorijos paveldo metraštį „Terra Jatwezenorum“. Tad esu tikrai užimtas, dar reikalingas ir tuo džiaugiuosi, – teigė pašnekovas.
Džiugina vaikai ir anūkai
Jaukiame name K. Subačius gyvena kartu su žmona, buvusia medicinos felčere Angelina – kartu jie jau 60 metų. Pora užaugino žinomą Marijampolės verslininką, „Moritos“ bendrovės vadovą Vygantą, kuris su molėtiške žmona Rita padovanojo seneliams du anūkus. Aurelija yra gabi vadybininkė, o Paulius šiais metais baigia Vilniaus universitete (VU) matematikos fakultetą. Subačiai dar turi Vilniuje gyvenančią ir buhaltere dirbančią dukrą Odetą, kurios dukra Simona baigė mokslus VU skandinavų kalbų katedroje ir pasišventė skandinavų kalbų mokslams. Ji kalba švediškai, suomiškai, angliškai. Pasak K. Subačiaus, proanūkių jis dar neturi, bet labai tikisi sulaukti. Anūkus seneliai mato dažnai ir turi šeimos tradiciją kartu švęsti kiekvieno šeimos nario gimtadienius.
K. Subačius aprodė ir gražius savo namus. Darbo kambaryje ant sienos kabo jo motinos portretas, daug šeimos fotografijų. Erdvioje svetainėje stovi ypatingas muzikos instrumentas – klavikordas. Šis praėjusio amžiaus pradžioje pagamintas ir jau restauruotas instrumentas priklausė jo uošviui, buvusiam vargonininkui. Kieme yra nedidelis daržas, kur šeima užsiaugina daržovių, ant pievelės stovi ir skulptoriaus Juliaus Narušio sukurta skulptūra. Šiomis dienomis K. Subačius aplankė ligoninėje besigydantį menininką ir apgailestavo, kad šis puikus kūrėjas nėra pakankamai įvertintas.
Svarbu išlaikyti tautos tradicijas
Baigiantis daugiau kaip tris valandas trukusiam pokalbiui buvusio miesto vadovo paklausiau, ką jis palinkėtų šių dienų marijampoliečiams, naujajai kartai?
– Labai daug norėčiau pasakyti, bet pirmiausia linkėčiau jiems neužmiršti savo tėvų paveldo, kultūros, nes kultūra taurina žmogų, tiesia jam kelius į ateitį. Į kultūros sąvoką patenka ir istorija, o jeigu nežinai savo praeities, sunku matyti ir ateitį. Tad labai linkėčiau neapleisti mūsų tautos tradicijų, nes jos labai gražios ir prasmingos, suteikia jėgų. Tų jėgų ir linkiu, – sakė atsisveikindamas K. Subačius.
Komentarai nepriimami.