Kartais keliaudamas po Lietuvą pagalvoji: į tokį kaimą ar miestelį tikrai niekada nesikelčiau gyventi. Aš pati Vilniuje praleidau dešimt savo jaunystės metų, sostinėje liko daug studijų draugų, bendradarbių, bičiulių ir net nemąsčiau, kad kada nors grįšiu į miestą, kuriame baigiau mokyklą, į Kazlų Rūdą.
Neseniai kalbėjausi su Vilniaus laikų bičiule Rima, gimusia Antanave. Jai buvo įdomu ir tai, kas nauja ir gera per daugelį metų nutiko Kazlų Rūdoje. O mane ypač sudomino bičiulės pasidalinta žinia, kad jos draugai ir giminės, neseniai lankydamiesi mūsų krašte, papietauti sumanė Kazlų Rūdos kavinėje-bare „Peronas“ šalia geležinkelio. Jie labai gyrė puikų aptarnavimą, maistą, interjerą.
Tiesą sakant buvo malonu girdėti, kad Kazlų Rūda, jos girios ir tarp jų besislepiantys kaimeliai, vienkiemiai traukte traukia žmones. Kuo ypatinga ši girių apsupta vietovė, teiraujuosi čia gimusio ir dabar iš Vilniaus gyventi grįžusio Edvardo Čyvo.
– Edvardai, jūsų prosenelių, senelių, mamos Birutės gyvenimo kelias prasidėjo Jūrės kaime. O gal ir proprosenelių? Juk visiems mums būna įdomios šeimos istorijos…
– Taip, mano mama Birutė ir jos šaknys – iš Jūrės kaimo. Proseneliai iš mamos pusės taip pat ten buvo įsikūrę. Vėliau seneliai Jūrėje netoli Jūrės upelio pasistatė namus ir man teko nemažai laiko vaikystėje bei paauglystėje ten praleisti. O apie proprosenelius nieko negaliu pasakyti, tiek žinių neturiu.
Kaime ir dabar leidžiame laiką, čia susitinka jau anūkų šeimos. O tėtė atsikėlė nuo Liudvinavo, tad mano kraujas grynai suvalkietiškas.
– Užvėrus mokyklos duris visiems labai norisi pabėgti iš „to kaimo“. Kur jus nuvedė keliai? Papasakokite.
– 2002 metais baigęs Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnaziją, įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą ir studijavau socialinę pedagogiką-žurnalistiką. Dar pirmaisiais studijų metais pradėjau dirbti maitinimo srityje ir „įklimpau“ ilgam. Šiame sektoriuje skaičiuoju jau dvidešimtus metus, o universitete įgytos specialybės taip niekur ir neteko išbandyti.
– Matėme jus kalbantį vienoje televizijos laidoje ir stebėjomės išmintimi, iškalba, optimistiniu požiūriu į gyvenimo iššūkius. Gal tai tėvų, protėvių nuopelnas ir genai?
– Žmogus formuojasi nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų, tad fundamentalius bruožus turbūt paveldėjau iš savo artimiausios aplinkos. Vėliau įtakos turėjo draugai, universitetas, kolegos baruose ir futbole, kelionių įspūdžiai. Iš visur stengdavausi pasiimti geriausią patirtį. Jūsų išvardyti bruožai ateina tik su patirtimi, nelabai kur kitur to išmoksi.
– Tai ar gera gyventi čia, Kazlų Rūdoje, „toliau nuo didelių miestų“? Ar nesigailite, grįžęs į gimtinę?
– Tai kad tie dideli miestai Lietuvos masteliais nelabai toli, tad nesijaučiu labai atitrūkęs. Šiais interneto laikais viską galima sekti nuotoliu, todėl Vilniaus ritmą aš puikiai jaučiu. Kazlų Rūda man visuomet buvo vieta numeris vienas. Patinka čia praktiškai viskas: miesto dydis, žmonės, gamta, infrastruktūra. Mes čia turime viską, ko reikia, tad ir skųstis būtų koktu. Galbūt atvykstantiems svečiams norėtųsi daugiau ką parodyti, papasakoti, ne visada tos informacijos pakanka. Tačiau miesto žmonės, Turizmo ir verslo informacijos centras ir mes su savo baro komanda dedame pastangas, kad apie Kazlų Rūdą atsilieptų tik gerai…
– Ir, pasirodo, ne taip sunku šiame mieste kurti ir savo verslą. Laisvadieniais kavinė „Peronas“ šalia geležinkelio bėgių senajame mediniame name, kuriame ir tarpukariu buvo bufetas su veidrodinėmis sienomis, „lūžta“ nuo įvairaus amžiaus lankytojų iš įvairių miestų. Papasakokite, kaip ir kuo pavyksta pritraukti tiek lankytojų?
– Kad „lūžta“, sakyti būtų per drąsu, bet kad tapome matomi ir populiarūs – tai faktas. Mūsų baras „Peronas“ išsilaiko praktiškai perpus iš vietinių lankytojų ir iš turistų. Džiugu, kad sugebame juos į čia pritraukti. „Perono“ pastatas – istorinis, senus laikus menantis, tad reikėjo jį sutvarkyti, parengti gerą meniu, sukurti teisingą atmosferą ir kiekvieną užsukantį pasitikti svetingai. Kol entuziazmas neblėsta ir kojos laiko, tol ir džiuginsime lankytojus.
– Jau žinome, kad ši kavinė-baras tapo tarsi Kultūros centro, kol šis dar neatidarytas, filialu. Čia vyksta susitikimai, koncertai, filmų peržiūros. Turbūt manote, kad žmogus ne vien duona gyvas?
– Žmonėms reikia įvairios kultūros. Stengiamės pasikviesti įvairių muzikantų, atlikėjų, komikų, kad būtų galimybė prisiliesti prie „miesto“ kultūros ir vietiniams gyventojams. O jie su malonumu tai „valgo“, tik duok…. Kartais atrodo, kad turime dvi Lietuvas – vieną Vilniuje ir tą, kitą, kurioje aš gyvenu, tad stengiuosi statyti tiltus tarp dviejų Lietuvų, jeigu galima taip pasakyti. O kultūra tam puikiai tarnauja…
– Jums sekasi bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis, tačiau tai reikalauja pastangų ir poilsio. Kas padeda atgauti jėgas? Ar turite pomėgių?
– Prisiminiau juokingą atvejį: žmogaus paklausė, kaip jis atsipalaiduoja, o šis atsakė, kad neįsitempia… Būtų gerai neįsitempti, bet ne visada pavyksta. Visgi ši profesija tokia, kurioje daug savęs išdaliji kitiems. Kai jau „persisotinu žmonėmis“, stengiuosi nebūti šurmulyje. O atsipalaiduoti padeda buvimas su šeima, pasivaikščiojimai miške, muzika, sportas, kelionės, o kartais ir vienatvė, kai pakanka tylėti ir būti su savimi.
– Dėkoju už nuoširdumą, meilę savo kraštui. Linkiu nepavargti teikiant žmonėms dvasinį ir kulinarinį peną (maistą)…
Saulė Beržinytė
Komentarai nepriimami.