Atsitiktinai pasiūlytas bilietas pakeitė gyvenimą

Kelionės gali pakeisti žmogaus likimą. Marijampoliečiui, matematikos doktorantūrą baigusiam Edvinui Greičiui (37 m.) užteko vieno lemtingo elektroninio laiško su pigaus bilieto pasiūlymu ir darbą biure iškeitė į kelionių burtus. Su Edvinu bendravome, kai jis Marijampolėje pristatė savo pirmąją knygą – „Balio kerai. Keliautojo gidas“. Knygoje – be galo įdomūs pasakojimai ir patirtys, bet visa tai girdint iš keliautojo lūpų gyvai – daugsyk įdomiau!

Netikėtas pasiūlymas

mokejimai.suvalkietis.lt reklama

– Mano pomėgiu gyvenime tapo ne informacinių technologijų, bet kelionių atradimai, bandant nusigauti nuo vieno taško į kitą turint ribotus išteklius. Iki 2017 metų jau buvau aplankęs ir Japoniją, ir kitus tolimus kraštus. Dirbdamas informacinių technologijų kompanijoje turėjau kolegų, žinančių, kad mėgstu skraidyti aplink pasaulį, ir jie atsitiktinai surado man kelionę: sako, gal nori nuskristi į Singapūrą, o parskristi iš Japonijos? Kaina apstulbino – 200 eurų! Už tokią kelionę! Į abi puses, per visą pasaulį! Iš karto nusipirkau, net netikrinau datų, sakau, paskui nuspręsiu, ką daryti. Šis atsitiktinis bilietas tapo „gyvenimo skrydžiu“, kuris „sutvarkė“ mano likimą. Norėdamas užpildyti tarpą tarp Singapūro ir Japonijos, pasirinkau Balio salą – man tai pasirodė geras variantas praleisti joje savaitę. Prieš kelionę nieko apie Balį neskaičiau ir niekuo nesidomėjau: padariau, kaip daro dalis keliautojų – nusiperka bilietą ir žiūri, kaip bus, – pristatydamas save kalbėjo Edvinas.

Ženklas?

Nuskridęs į Balį, Edvinas turistiniame objekte (ant aukšto kalno – apie 1000 laiptelių viršun, ir iš visų šonų atakuojant išdykusioms beždžionėms) visiškai atsitiktinai sutiko ten buvusius vienintelius lankytojus – lietuvių šeimą.

– Pamaniau – gal tai ženklas? Tikriausiai šioje šalyje yra kažkas tokio, gal čia kokia slapta energija, kokie energetiniai centrai turi būti? Nors pats nelabai jais tikiu. Matyt, kažkas už mane atsakė į šį klausimą. Nuo 2017-ųjų lapkričio iki 2019-ųjų gegužės mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė: štai stoviu nuotraukoje su savo drauge indoneziete Misha ir indoneziečių kalbos studijų sertifikatu rankose.

Indoneziečių kalbos studijos? Kam jos lietuviui?

Edvinas sako, kad turbūt kažkas nuotoliu režisuoja žmogaus gyvenimą. Po pirmosios kelionės į Balį Vilniuje vykusioje „Adventur“ parodoje iš Indonezijos stendo jam pamojo lietuvaitis Andrius, apsirengęs baliečio nacionaliniais rūbais. Paklausė, ar jį domina Indonezija, o sužinojęs, kad Edvinas jau ten yra buvęs, paklausė, gal norėtų studijuoti indoneziečių kalbą?

– Man tuo metu kažko „bališko“ išties reikėjo. Be to, jau buvau susipažinęs su Misha, kuri gyveno Balyje. Andrius pasiūlė studijas, aš pasiūlymą priėmiau. Dabar sakau, kad jis už mane surežisavo mano gyvenimo etapą. Metų studijos tapo geru gyvenimo nuotykiu, pakeitusiu mano gyvenimą, sudėliojusiu viską į savo vietas. Geroji studijų dalis buvo ir ta, kad gavau stipendiją. O tai įpareigojo tapti Indonezijos ambasadoriumi Lietuvoje. Užmezgiau darbo santykius su viena kelionių agentūra Lietuvoje, su kuria bendradarbiauju iki šiol, – sako pašnekovas.

Tai kas tas Balis?

Tai tik maža sala, tiksliau – salelė Indonezijoje, viena iš 17 tūkstančių salų Indonezijoje, išsidėsčiusi ant vulkaninio žiedo. Tai reiškia, kad bet kuriuo momentu gali išsiveržti vulkanas ar sudrebėti žemė. Bet Indonezija prie to įpratusi ir nieko tai nestebina kaip savaime suprantami dalykai.

Balis – labiausiai lankoma sala. Per mėnesį čia atvyksta daugiau kaip milijonas turistų iš viso pasaulio. Gyventojų – apie 4 mln. Sunku suvokti, koks jausmas būti tame įsivaizduojamame rojuje, nes jis labai mažiukas: iš Šiaurės į Pietus – nepilnai 70 – 80 km, o iš Vakarų į Rytus – apie 120 km. Viso labo tai nepilni 6000 kv. km (mažesnis už Lietuvą), bet gyventojų sutelpa gerokai daugiau. O kur dar tas milijonas turistų, sukeliančių didelį judesį saloje! Nors sala labai maža, bet ją pervažiuoti yra reikalų, nes reljefas labai kalvotas, o eismas intensyvus. Gatvėse daugybė motorolerių, judėjimo, tad kartais pritrūksta vietos ramiai pasivaikščioti.

Balis – savitos kultūros ir religijos sala

Į Balį, sako Edvinas, dėl paplūdimių vykti neverta. Ten kur kas svarbiau yra kultūra, religija, kalba, kuri kiek panaši į sanskritą. Balio kultūra gerąja prasme „akis bado“ kiekviename žingsnyje. Tūkstančiai šventyklėlių – jos įrengtos visuose statiniuose. Ačiū Dievui, kad kolonizatoriai olandai nepuolė naikinti Indonezijos kultūrinio genofondo, leido jam toliau būti, negriovė šventyklų. Jie prisisėdavo Balyje prieskonių, juos užaugindavo ir viską po to išsiveždavo Olandijon. Bet netrukus suprato, kad Balyje ne tik prieskonius galima auginti, bet ir turistus prisikviesti.

Reikia akcentuoti, kad daugelis „kultūros įstaigų“ – turima galvoje paplūdimių klubai, neturi nieko bendra su Balio kultūra: užsieniečiai juos pastatė, kad saloje būtų ką veikti kitiems užsieniečiams.

Tikitės laukinės gamtos?

Jei „YouTube“ kanale ar kokiame atviruke, filme viskas per daug gražiai atrodo, tai nereikėtų manyti, kad tai tikras Balis. Edvinas pasakoja, kad filme „Bilietas į rojų“ Balį „vaidina“ visai ne Balis, o Australija, nes filmo kūrėjai negavo leidimo filmuoti Balyje. Kritiškai turėtume vertinti ir reklamas. Pašnekovas rodo konkretų pavyzdį: atviruke prie šventyklos – baltas smėlis, nors realiai ten smėlis yra tamsus. Turistai nusivilia, kai nuvykę į Balį neranda tokių paplūdimių kaip reklaminėse nuotraukose. O juk tikėjosi, kad pamatys tobulo grožio pajūrius, kuriuose visai nėra šiukšlių ir plastiko.

– Pietryčių Azijoje tokių atvirukinių paplūdimių nėra, jie būna tik prie 5 žvaigždučių viešbučių, kur kas rytą visos į krantą išmestos šiukšlės surenkamos, – sako Edvinas.

Jei turistai iš Balio nori „pabėgti“ į laukinę gamtą, gali pasirinkti šalia esančias salas, kuriose nėra jokios civilizacijos – tik keletas turistų ir keletas viešbučių.

Ko Balyje reikėtų ieškoti?

Pirmiausia – šventyklų, kurios labai įdomios. Atrasti harmoniją, vidurį tarp poilsio ir kultūros. Vietiniai gyventojai yra labai dvasingi, kiekviena jų diena – nesibaigiantis ritualas: maldos, aukojimas ir kt. Moterys prie namų šventyklų kasdien neša krepšelius su keturių spalvų žiedlapiais (kiekvienas namų ūkis turi savo šventyklą). Tai rodo jų pagarbą protėviams, per ją atsiskleidžia ir tikrasis Balio dvasingumas, kurio turistai, bėgdami nuo vieno prie kito turistinio objekto, dažniausiai nepastebi.

Dar sunkiau pastebėti dalykus, kuriuos patys baliečiai retai mato. Pavyzdžiui, hinduistai nelaidoja mirusiųjų į žemę – juos kremuoja. Bet kremacija yra retas atvejis, nes tai labai brangus procesas, jam reikia ilgai taupyti. Laukiama, kol susirinks daugiau tokių nelaimėlių, kad galėtų juos kremuoti vienu metu. Kita vertus, nelaimėliais juos vadinti yra neteisinga: Balyje tikima, kad mirtis yra išsilaisvinimas.

Tad baliečiai per laidotuves labiau švenčia nei gedi. Bet tos šventės, kaip sako Edvinas, reikia sulaukti, kol bus surinkta reikiama suma kremacijai.

Gamtos ir šventyklų balansas

Krioklių Balyje labai daug, jie įvairūs. Edvinas sako turįs pomėgį dviračiu važiuoti prie neturistinių krioklių: „Tik gamta, tik žaluma, tik vanduo – visa ši dermė taip išlaisvina, kad pasijunti pasaulio užkariautoju“. Į populiarias vietas, sako pašnekovas, kartais geriau net nevažiuoti – jos labai „nuturistintos“, žmonių jose – gausybė.

Gerai pasistengus galima rasti neturistinį krioklį ar kitą žavią gamtos oazę.
Arba apsilankyti ryžių terasose – jos sužavi visus lietuvių turistus, tai atgaiva sielai, žmonės iš karto čia tampa linksmesni.

Na žinoma, kaip nesišypsosi, kai matai nuolat besišypsančius baliečius. Ta jų šypsena turi kažką, kas labai traukia. Mums, lietuviams, Balio žmonės atrodo tarsi iš kito pasaulio. Bet viskas ten savose vietose – jie meldžiasi, aukoja, atlieka savo ritualus. Ir atrodo, kad yra laimingi.

Diena, kai net lėktuvai neskraido

Nyepi – ypatinga diena Balio metuose, dar vadinama Tylos diena. Ji prasideda kitą rytą po Naujųjų metų (jie Balyje švenčiami kovo mėnesį). Tądien neleidžiama išeiti į lauką nei vietiniams, nei turistams. Net namuose negalima uždegti šviesos! Vakarų turistai dažnai sako: „O ką man padarys? Negi sėdėsiu viešbutyje?“ Bet iš tiesų už tai gali gauti kokią keistą baudą: ar lazdų, ar reikės gyvuliais sumokėti ir pan. Geriau nerizikuoti. Paprastai viešbučiuose tą dieną kartonu užklijuojami langai, o turistams siūlomos įvairios edukacijos, kad diena neprailgtų.

Beje, tą dieną Balyje – vieninteliame uoste visame pasaulyje – nekyla ir nesileidžia lėktuvai: nyepi yra nyepi.

Kada keliauti į Balį?

Pagrindinė taisyklė: važiuok į Balį tada, kai sugalvojai. Kad ir koks mėnuo bebūtų – vis tiek bus gerai. Bet yra keletas niuansų: Balis, kaip ir visa Indonezija, turi lietaus sezonus. Norint išvengti lietingo oro, geriausia važiuoti kovą, balandį, tada šlapias sezonas baigiasi. Lietuviškos vasaros metu lietaus būna mažiausiai, bet ir kainos didžiausios. Lietuviai dažniausiai važiuoja per Kalėdas ar Naujuosius metus. Jei norisi paįvairinti kelionę Tylos diena ar hindų Kalėdomis, galima vykti tuo laikotarpiu – svarbiausia nusiteikti. Juolab, kad per šventes gatvėse galima pamatyti įvairesnių vaizdų, renginių.

Balio perspektyvos niūrios

XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje Balis buvo kolonizuotas olandų, dabar ši sala kolonizuojama iš naujo: australai, rusai ir kas tik netingi sudaro sandorius su vietiniais, nes žemę gali nusipirkti tik vietos gyventojai. Vidury ryžių laukų pastatomi klubai, taip sudarkomas peizažas. Baliečių kultūros lieka vis mažiau. Neramu, kad vakariečiai gali sunaikinti tai, ką gražiausio turi Balis.

Turistų grupes lydintis Edvinas pastebi labai daug nepagarbos, kurią keliautojai demonstruoja baliečiams šventose vietose. Vakariečių elgesio „normos“ tikrai gadina atvykėlių įvaizdį.

– Indoneziečiams reikia palinkėti, kad nesivaikytų vakariečių pavyzdžio. Jei konkrečiau – atvykėliai sunaikina tai, ką gero turi Balis. Ilgainiui jis gali tapti perturistinimo sala. Tai gresia ne tik Baliui, bet ir Japonijai. Turbūt reikėtų tam tikrų ribojimų, kad vietiniai, o ir pati sala galėtų pailsėti nuo turistų.

Kaip gyvena paprasti žmonės?

Baliečiai labai šilti žmonės. Ryškus daugelio jų bruožas – prisirišimas prie savo namų ir savos šventyklos. Jie nelinkę išvykti iš gimtosios salos. Išvyksta dažniausiai tik provakarietiškų pažiūrų jaunimas. Edvinas pasakoja, kad baliečiai gali atsisakyti darbo pasiūlymų net Javos saloje, kuri yra vos už 20 kilomet­rų nuo Balio, mat nenori palikti savo namų ir juose esančios šventyklos. Tai padeda išlaikyti stiprų salos žmonių branduolį.

Edvino draugė Misha jau penkti metai sėkmingai gyvena Lietuvoje. Pora pažįsta ir daugiau mūsų šalyje gyvenančių baliečių, kurie, anot pašnekovo, nėra linkę komplikuotis gyvenimo problemomis ir liūdesiu – taip pat, kaip ir Balyje gyvenantys jų tautiečiai. Jie nori savo gerumą skleisti aplinkui.

Ne matematikos – tik širdies reikalas

Daug patirties įgijęs kelionių vadovas Edvinas Greičius, paklaustas, į kokias šalis toliau krypsta jo žvilgsnis, pamini Japoniją, Pietų Korėją, Nepalą, Australiją, Mongoliją. Kai kurių šalių net neįvardija – jos kartais tarsi nukrenta iš dangaus, visai netikėtai.

– Pasiskaitai, pasižiūri dokumentiką, po to nuvažiuoji, pasišneki su vietiniais, tik tada tampa aišku, ar tu jauti save toje šalyje, ar nejauti. Dar nežinau, kurias kelionių kryptis, šalis galėsiu perprasti, o kurių – ne. Matematika čia nepadeda, tik širdis pasako, – šypsosi vaikinas, kuris kelionėse nuolat atranda tai, ką vėliau nori parodyti ir kitiems lietuviams.

Linkime Edvinui dar daug naujų atradimų, kuriuos galėtų parodyti ir mūsų keliautojams!