Galite klausyti ir straipsnio garso įrašą
Buvęs Marijampolės valstybinės eksperimentinės statybinių konstrukcijų gamyklos, vadintos „Keramzitu“, direktorius Kostas Jankauskas prisiminė, jog gelžbetonio gaminius, įvairias plokštes ir surenkamus namus gaminęs „Keramzitas“ taip pat turėjo savo slėptuvę.
– Tokia slėptuvė buvo įrengta po pastatu, kuriame šiais metais buvo atidarytas Marijampolės sporto muziejus. Tuo metu buvo reikalavimas, kad visos stambesnės pramonės ar statybos įmonės turėtų ir slėptuves. Jų dydis priklausė nuo to, kiek vienoje ar kitoje įmonėje dirbo žmonių. Buvo aiškiai apibrėžta, ką privalo turėti tokia slėptuvė. Puikiai pamenu, kad mūsų gamyklos slėptuvėje ant sienos kabojo įvairūs stendai su to meto patriotiniais šūkiais. Koks tų patalpų likimas buvo vėliau, aš nežinau. Negaliu pasakyti, ar dabar po tuo pastatu kas nors yra išlikę,– sakė K.Jankauskas.
„Fasos“ bendrovės slėptuvė – pati moderniausia
Apie didžiausios to meto slėptuvės mieste, įkurtos tuomečiame Maisto pramonės automatų gamybiniame susivienijime (dabar – „Fasos“ bendrovė) likimą papasakojo marijampolietis inžinierius Vytautas Gaulia, kuris ir buvo atsakingas už šios slėptuvės įrengimą.
– Dar 1959 metais buvo nutarta Marijampolėje pastatyti naują modernią gamyklą. Tokį sprendimą 1959-ųjų rugsėjį pavirtino tuometė LTSR Ministrų taryba, nors pagal pirminius planus ši gamykla turėjo iškilti Baltarusijoje. Priklausėme Sovietų sąjungos ministerijai, kurios pavaldume buvo apie 330 įvairių panašių įmonių visoje sąjungoje. Mūsų susivienijime buvo atskiras skyrius, kuris rūpinosi karinės parengties klausimais.
Man, kaip direktoriaus pavaduotojui kapitalinei statybai, po 1960-ųjų teko rūpintis tos slėptuvės įrengimu. Gamykloje tada dirbo nemažai vyrų, turėjusių pradinį karinį parengimą, kurie suprato tokios slėptuvės įrengimo svarbą. Ji buvo įkurta ne po pastatais, bet maždaug už 50 metrų nuo pagrindinio pastato, gamyklos kieme. Buvo numatyta, kad slėptuvėje tilps iki 1200 žmonių, ten bus visa reikalinga infrastruktūra – dyzelinė elektrinė, siurblinė, maisto atsargų sandėlis ir kiti. Ją statė tuometės Kapsuko statybos valdybos žmonės, – prisiminė V. Gaulia.
Anot pašnekovo, gamyklos teritorija tada užėmė 36 hektarus, iš kurių užstatyta buvo 7 hektarai. Maždaug per metus įrengta slėptuvė turėjo du įėjimus – pro pagrindinį galėjo įvažiuoti ir transportas. Slėptuvė turėjo savo atskirą viršininką, juo galėjo būti tik karininkas. Ten dažnai atvažiuodavo sovietiniai karininkai, vykdavo pasitarimai, mokymai.
Slėptuvę užliejo vanduo
V. Gaulia prisimena, jog šios slėptuvės įrengimas kainavo 288 tūkstančius rublių. Palyginimui – tai šiek tiek daugiau, nei tuomet kainavo penkių aukštų 50 butų plytinio namo statyba.
Laikui bėgant, slėptuvė buvo apleista, dar vėliau ją užliejo vanduo. Kai ši gamykla buvo privatizuota ir 52 proc. akcijų atiteko bažnyčiai, po kurio laiko, anot V. Gaulios, buvo parduotos brangios, labai sandarios slėptuvės durys. Tada čia jau galėjo landžioti pašaliniai, buvo išjungta elektra, vandens lygis vis labiau kilo.
– Kai vieną kartą užsukau pažiūrėti, kokia čia padėtis, tai jau reikėjo guminių aulinių, kad įeitum. Viskas buvo išvogta, išdraskyta. Metams bėgant toje vietoje užaugo medžiai, o pernai virš buvusios slėptuvės pastatytas naujas gamybinis cechas, – pasakojo marijampolietis inžinierius.
Daugiau šia tema skaitykite: „Darome viską, kas nuo mūsų priklauso ir ko iš mūsų reikalaujama“; Priedangomis bei slėptuvėmis Marijampolėje rūpintasi ir anksčiau
Komentarai nepriimami.