Draugystės bibliotekos skaitytojų klubo „Obuolys nuo obels“ rugsėjo susitikimas buvo itin šiltas ir emocingas. Marijampolietė Birutė Kižienė pristatė tik ką pasirodžiusią savo knygą, bet sveikinimų ir linkėjimų sulaukė ir kita proga: liepą ši veikli moteris pažymėjo labai garbingą jubiliejų…
„Knyga negali gyvenimo atstoti, bet gali nors trumpam nuo jo užstoti“… Šiuos Viktorijos Daujotytės žodžius autorė įrašė dovanojamų knygų „1941 01 10. Prievartinė Suvalkų krašto gyventojų deportacija“ pradžioje. Pavadinime minima data, kai tarp šešių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pasirašytų sutarčių buvo ir slaptasis protokolas dėl gyventojų mainų: iš Suvalkų krašto ne lenkų kilmės gyventojai (beveik 12 tūkst. lietuvių ir gerokai mažiau kitų tautybių atstovų) buvo deportuojami į jau socialistinę Lietuvą. Visa tai vaizdžiai aprašyta skyriuje „Išvietinimas“.
Tai antroji Birutės Kižienės knyga, kur spalvingame pačios autorės šeimos gyvenimo ir jos pačios veiklos paveikslo fone ryškiausiu akcentu išsiskiria Lietuvos Respublikos Suvalkiečių draugija „Suvalkija“, apjungusi prievarta iš Lenkijai priskirto krašto iškeldintus lietuvius. Ir per 25 labai intensyvaus, daug jėgų, žinių, atkaklumo pareikalavusius jos veiklos metus pasiekti rezultatai. Draugija iškovojo – kitoks žodis netinka – kad iš Suvalkų krašto prievarta deportuoti gyventojai būtų prilyginti Sibiro tremtiniams ir turėtų tokį patį statusą. Prireikė numinti daug slenksčių, belstis į daugybę durų, ne tik ieškant tai pagrindžiančių dokumentų, bet ir aiškinant įvairiausio lygmens institucijoms ir valdžios vyrams, kas iš tiesų vyko ir ką perkeliamiems, visko netekusiems žmonėms tai reiškė. Prarastus namus, žemę, sugriuvusius gyvenimus ir nežinią, pradedant gyventi Lietuvoje, bet jaučiantis svetimšaliais…
Susitikimo metu autorė pasakojo apie kliūtis tiek pradedant naują gyvenimą, tiek vėliau, jau rūpinantis teisybės atstatymu. Apie tai detaliai rašoma ir knygoje, tačiau datų, vardų ir veiksmų gausa nevargina. Kartais atrodo, kad skaitai įdomų romaną su daugybe veikėjų ir autorės neretai komplikuotus santykius su jais.
Tik visi veikėjai tikri, realiais vardais įvardinti, o patikrinti, ar tikrai buvo taip, galima pervertus pačios Birutės „registracijos knygas“, nes ne tik rašė oficialius raštus, daugybę straipsnių, bet ir viską kruopščiai fiksavo. Kai 2023 metais Suvalkiečių draugijos „Suvalkija“ taryba nutarė, kad įgyvendinus pagrindinius tikslus veiklą reikia sustabdyti, nutarė parašyti knygą. „Ir vėl pradėjau tuos 25-erių metų savo darbo kalendorius vartyti ir skaitinėti. Nemigo naktimis ėjau linguojančiu, darbo kalendoriais nuklotu tiltu. Atsiminimuose dar daug kartų susitikau su atkurtos nepriklausomos Lietuvos valdžios ir valdymo institucijų vadovais“. Tais, kurie padėjo, ir tais, kurie „stovėjo po abejingumo medžiu“. Skaitytojas apie tai ras daug įdomaus.
Draugystės bibliotekos vedėja Danutė Lukšienė papasakojo apie aktyvią Birutės Kižienės visuomeninę veiklą, už kurią ji ne kartą yra pelniusi garbingus apdovanojimus, o ji pati sakė, jog džiaugiasi gyvendama protingų žmonių mieste, nes yra sulaukusi ir pritarimo, ir supratimo, ir pagalbos. Pasakojimus ir pokalbius dainomis perpynė vokalinis ansamblis „Draugai“ vadovaujamas Marijos Grybienės, o prisimenant jubiliejų bendrai sudainuota ir „Ilgiausių metų“…
B. Kižienės knygą „1941 01 10. Prievartinė Suvalkų krašto gyventojų deportacija“ išleido leidykla „Idėja plius“, iliustracijų autorė – Geda Adomaitytė-Jakubauskienė.
Komentarai nepriimami.