Turkija – šalis, kurioje iki šiol mėgstama šeimomis eiti vieniems pas kitus į svečius. Ir nebūtina apie tai iš anksto įspėti šeimininkus. „Bar bar į duris – mes atėjom!“. Turkai yra labai svetingi, tad problemų dėl netikėtų svečių, ko gero, pasitaiko retai (o gal ir visai nepasitaiko?). Kiekvieno turko garbės reikalas – ne tik gražiai svečius priimti, bet ir tinkamai juos išlydėti. Netgi yra tam tikros svečių išlydėjimo tradicijos ir su jomis susijusios priemonės.
Siūlome skaitytojams trumpą pasakojimą apie tai, kaip turkai į namus išlydi savo svečius.
Odekolonas (kolonya)
Mes, europiečiai, esame įpratę išeinantiems svečiams paspausti ranką, pabučiuoti į abu skruostus ir ate. Jokios egzotikos. O štai Turkijoje iki šiol paisoma tradicijos: išeinantiems svečiams pasiūloma rankas pasikvepinti „kolonija“ (tekste šį skystį vadinsime mums įprasčiau – odekolonu). Ji paplitusi visų turkų namuose. Šios tradicijos laikomasi ir kai kuriuose prabangiuose restoranuose, ir šokolado parduotuvėse. Šokoladas Turkijoje yra labai brangus ir labai vertinamas, kiekvienas klientas šokolado parduotuvėje yra aukso vertės, todėl sutinkamas ir išleidžiamas pagal visas tradicijas, taigi ir rankos pakvepinamos. Bet dabar – ne apie šokoladą, o apie odekoloną.
Tai ne tas odekolonas, kurį vyrai naudoja po skutimosi. Žodis „kolonya“ į turkų kalbą atkeliavo iš prancūzų kalbos. Šis skystis turi 60–70 proc. alkoholio, yra labai lakus ir puikus dezinfekantas. Klasikinis odekolono kvapas Turkijoje yra citrinų – labai gaivus, tinkantis net išrankiausiam. Žinoma, yra dešimtys kitų kvapų, pradedant klasikiniais, vaisių, egzotiniais – iki kokteilinių kvapų. Bet populiariausias – klasikinis citrinų, jo rastume kiekvienoje turkų šeimoje. Paradoksas, bet ši „pirmo būtinumo prekė“ patiems turkams yra brangoka. Klasikinis 400 ml buteliukas tokio prekinio ženklo, kurio negėda pasiūlyti svečiams, kainuoja apie du eurus. Atrodo, kas čia tokio – vos du eurai.
Bet patiems turkams tai pinigas, nes didesnioji šalies dalis, kaip oficialiai teigiama, gyvena iš minimumo (minimumas šiuo metu yra 500 eurų „į rankas“). O odekolono reikia daug, nes turkų šeimos yra gausios, ir čia vis dar gyva tradicija vaikščioti į svečius vieniems pas kitus, kartais iš anksto net neįspėjus (bet čia jau kita istorija).Ypač daug svečių sulaukiama per religines šventes – Turkijoje jų yra dvi, kaip ir visame islamiškame pasaulyje: ramadano mėnesio pabaiga ir aukojimo šventė, vykstanti praėjus 40 dienų po ramadano pabaigos. Svečių būna daug, taigi prieš didžiąsias religines šventes turkai jį perka ne buteliukais, bet bidonėliais.
Ką reiškia tradicija rankas pakvepinti odekolonu?
Norima parodyti svečiams, kad namai, iš kurių išeina, jiems suteikė visa, kas geriausia, negailint net prabangaus odekolono.
Dar viena priežastis yra svarbi patiems šeimininkams. Kadangi odekolonas yra puikus dezinfekantas, tai kuomet svečiai juo išsitrina rankas, nuo jų dingsta praktiškai bet kuri gyvybės forma: tiek geroji, tiek blogoji. Šeimininkai visai nesuka galvos dėl to, kad ant odos žūsta ir geroji „flora“ – juos domina tik blogoji: svarbu, kad iš jų namų svečiai neišsineštų jokios bakterijos, kas galėtų pakenkti jų sveikatai.
Kaip šios tradicijos laikomasi?
Kai baigiasi pasisėdėjimas, svečiai kyla išeiti, apsirengia ir jau, atrodo, žengs per slenkstį, vienas iš šeimininkų šeimos narių, laikydamas rankose buteliuką odekolono, pasiruošia į kiekvieno svečio delnus įlašinti po keletą jo lašų.
Odekolonas gali būti perpiltas ir į kitą indą: turkai šitam ritualui turi jų pačių įmantriausių – nuo stiklinių iki metalinių, įvairių formų, kai kurie atrodo kaip meno šedevrai, kai kurie – kaip kičas, bet tai – jau skonio reikalas.
Ką reikia daryti, gavus į delnus keletą lašų kvapaus skysčio? Odekoloną reikia įtrinti į delnus ir plaštakas taip, kaip įtepame kremą. Tada išorinę plaštakų dalį perbraukti per abi kaklo puses, po to vidinę delnų pusę priglausti prie veido, giliai įkvėpti ir atidengiant pasakyti „och!“. „Och!“ reikia pasakyti būtinai.
Tiesa, šios rankų dezinfekavimo ir kvepinimo tradicijos galima atsisakyti, šeimininkai dėl to nesupyks. Tai nėra blogo tono ženklas – tiesiog yra situacijų, kai žmogus negali naudoti skysčio, kuriame yra alkoholio.
Įdomi detalė: šeima visada sutaria, kur laikys odekoloną, kad, kai išmuš jo panaudojimo valanda, nereikėtų bėgioti ir ieškoti, kurgi jis padėtas. Yra dvi strateginės odekolono laikymo vietos: prieškambaryje ant spintelės arba svetainėje prie televizoriaus.
Vanduo
Turkiškų serialų mėgėjai mato, kai šeimininkai, išlydėdami svečią, ant kelio pila vandens. Ką tai reiškia? Ar tai kaip nors susiję su posakiu „Kad kelelis nedulkėtų“? Ko gero, ne.
Kaip tai vyksta? Kai automobiliu atvykę svečiai išeina iš šeimininkų namų (jau pakvepintomis rankomis), šie palydi juos iki transporto priemonės. Vienas iš šeimininkų šeimos narių prileidžia vandens į nedidelį kibirėlį ar į butelį ir išsineša iš namų. Kai svečiai susėda į savo automobilį ir jis pradeda judėti, šeimininkai visą atsineštą vandenį išpila ant kelio pavymui nuvažiuojančiam automobiliui. Tą patį galima padaryti palydėjus svečią ir iki visuomeninio transporto stotelės. Tai linkėjimas, kad visi namo sugrįžtų laimingai.
Sakoma, kad tai yra tam tikra šios tradicijos filosofija. Iš fizikos pamokų žinome, kad pagrindinė vandens būsena – skystis, bet jis gali tapti ir garais, ir ledu (kietu pavidalu), tačiau, perėjusi šias būsenas, vandens substancija vis tiek bus skystis. Pilant vandenį ant kelio, svečiams nebyliai palinkima, kad jie po kiek laiko kaip vanduo, perėję garų ir ledo būsenas, sugrįžtų į tą pačią vietą, iš kurios dabar išvyksta: „Čia mes jūsų laukiame, mūsų namų durys visą laiką jums atviros“.
Arbūzas
Dar viena įdomi turkų tradicija – subtiliai pasakyti svečiams, kad jau laikas namo.
Mūsų vaikystės namuose tai būdavo kava, tortas ir nuotraukų albumas (ypač pastarasis be žodžių reikšdavo, kad balius baigtas). O Turkijoje – tai supjaustyto arbūzo atnešimas ant stalo. Kai bent didžioji dalis arbūzo būna suvalgyta, svečiai turi susiprasti, kad laikas kilti nuo stalo.
Bet laikai keičiasi, ir Turkijoje atsiranda skubančių. Tad svečiams, kurie atėjo, skubiai išgėrė stiklinaitę arbatos ir susiruošė namo, turkai tikrai pasakys: „Na, kur jūs taip anksti, mes dar net arbūzo nesupjaustėme“. Bet ši „arbūzo tradicija“, skirtingai nei pirmosios dvi, pamažu nyksta, jaunimas jos nebesilaiko.
Komentarai nepriimami.