Kam ko reikia? Dar kartą apie migraciją

Stanislavas STRASBURGERIS

„Imigrantai nėra problemos dalis – jie yra sprendimo dalis“, – 2004 metais Europos Parlamente sakė JT generalinis sekretorius Kofis Annanas. Jis tvirtino, kad atvira Europa bus teisingesnė, turtingesnė ir stipresnė. Priešingu atveju pragyvenimo lygis kris ir socialinis susiskaldymas gilės. Annanas tvirtino, kad migrantams reikia Europos, o Europai reikia jų.

Praėjus daugiau nei dešimtmečiui, per vadinamąją emigracijos krizę (2015–2016 m.), Lenkijos žiniasklaidoje komentavau Europos emigracijos politiką. Daugelis mano to meto tezių galioja iki šių dienų.

Papasakok man apie EUtopiją

Paradoksalu, bet istorijos apie Europą kaip gerą vietą skleidėjai įvairiomis prasmėmis yra atskirtį išgyvenantys žmonės, įskaitant ir vadinamuosius nelegalius migrantus. Nes kas skatina žmones, kurie bėga iš savo tėvynės, rinktis kelią per uždarytas sienas, per sniegą, sunkiai pasiekiamus miškus ar laikinai pastatytomis pontoninėmis perkėlomis, dažnai rizikuojant savo gyvybe?

Šiems žmonėms prieš akis iškyla ypatingas mūsų žemyno vaizdas. Jiems Europa yra laisvės ir kūrybiškumo, atvirų sienų, inovacijų, aukšto gyvenimo lygio ir pagarbos žmogaus orumui oazė – visa tai, ko jiems trūksta savo šalyse.

Atsižvelgdamas į tai, raginau keisti požiūrį. Pažiūrėkime į migrantus kaip į naują impulsą. Staigmena gali būti didesnė, nei tikėjomės. Nes ar Europa, apie kurią svajoja migrantai ir į kurią jie keliauja pavojų kupinu keliu, taip pat nėra mūsų svajonių Europa? Argi tai ne EUtopija, kurios verta ieškoti ir dėl geresnės mūsų ir mūsų vaikų ateities?

Nuo populistinių kalbų iki bendrų veiksmų

Be to, apie ką būtent svajoja daugelis europiečių, kurie, nusivylę bendro žemyno projekto neadekvatumu ir šlubuojančiomis mūsų nacionalinių valstybių demokratijomis, ieško apsaugos po įvairių populistų sparnais? Ar ne apie tą patį, kaip ir migrantai, kurių jie taip bijo – tai yra apie efektyvią sveikatos apsaugą ir švietimą, taiką, saugumą, patrauklias perspektyvas sau ir savo artimiesiems, arba tiesiog jaustis gerbiamais ir vertinamais?

EUtopijos dvasia verta trumpam sustoti, giliai įkvėpti ir susitelkti į tai, kas bendra. Užuot pykę ant migrantų, gniaužę kumščius ir raginę uždaryti sienas, šypsokitės vieni kitiems, žinodami, kad norime to paties. Ir pagalvokite, kaip tai pasiekti.

Stanislavas Strasburgeris (Stanisław Strasburger) – rašytojas, keliautojas ir kultūros vadybininkas. Jis tyrinėja atmintį ir mobilumą, ieško EUtopijos ir tiki dėmesingumo galia. Parašė knygas „Turėjimas. Libanas“ ir „Prisiminimų pirklys“ , nuolat rašo žinia­sklaidoje lenkų, vokiečių, o pastaruoju metu ir ispanų kalbomis. Gyvena pakaitomis Berlyne, Varšuvoje ir įvairiose Viduržemio jūros regiono šalyse. Yra asociacijos „Humanismo Solidario“ programų valdybos narys ir aktyvus asociacijos „Netzwerk freie Literaturszene Berlin“ narys. Jo feljetonų ciklas apie EUtopiją vienu metu spausdinamas keliose žiniasklaidos priemonėse įvairiomis kalbomis. Lietuvoje galimybę spausdinti šį ciklą gavo tik „Suvalkietis“.

Deja, dabartinė emigracijos politika, nesvarbu, ar žiūrima iš visos Europos Sąjungos taško, ar, pavyzdžiui, iš Berlyno ar Varšuvos, išlieka pražūtinga: neskaidri, netvarkinga, trumparegiška ir reakcinga, veidmainiška, daugiausia paremta nepalankia atranka ir stipriausiojo įstatymu.

Dar daugiau, buvo prob­lemų ir kalbant apie tai. Rėmėjai ir oponentai tvirtai gina savo pozicijas, emocijos verda, ginčytis paprasta, o kai kurios ginčo šalys net nebendrauja.

Pelnas ir nuostoliai

O štai ekonominiai duomenys nekelia abejonių. Pavyzdžiui, Vokietijoje jau dešimtmečius gimsta mažai vaikų. Be to, vien pernai šalį paliko maždaug 1,3 mln. gyventojų. Visuomenė skursta: vis daugiau pinigų tenka išleisti pensijoms ir sveikatos apsaugai, o uždirbama vis mažiau. Veiksmingiausia ekonominė politika tos tendencijos nepakeis.

Paradoksalu, kad baimė nuskursti dėl išlaidų migrantų pašalpoms ir bandymų sustabdyti pasaulinį mobilumą dėl pastaraisiais metais vis labiau ribojančios Europos migracijos politikos duoda priešingą efektą – skurstame vis greičiau.

Be migrantų darbo valstybės biudžetas netenka daug daugiau, nei net didžiausi „nuostoliai“, patiriami dėl išmokų migrantams. Remiantis 2022 m. Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, šiek tiek daugiau nei 5 proc. Vokietijos migrantų, turinčių teisę dirbti, buvo bedarbiai. Panašiai ir Lenkijoje, o Lietuvoje procentas yra šiek tiek didesnis ir nesiekia 9 proc. Turint omenyje 10 proc. ES vidurkį, visoms trims šalims sekasi gerai.

Apversti perspektyvą

Nepriklausomai nuo statistikos, įnirtingi ginčai dėl migracijos slegia mūsų socialinį gyvenimą. Į tai negalima žiūrėti lengvabūdiškai. Konkrečiai: ką daryti, jei žmonės, kurie gerokai skiriasi nuo manęs, kalba nesuprantama kalba ir turi kitokius papročius, tiesiog nesukelia mano pasitikėjimo? Jei nelabai žinau, kaip su jais susikalbėti, kaip gyventi tame pačiame name, tame pačiame mieste ar šalyje?

EUtopinis mąstymas rodo, kad verta skirti laiko sau ir ramiai pažvelgti į šį reikalą. Vietoj to, kad instinktyviai reaguotume į pasipiktinimo ir baimės bangą, pirmiausia pabandykite… įsiklausyti.

Ar mano šeimoje yra imigrantas? O gal jis gyvena šalia? Su tokiu žmogumi verta pasikalbėt, jam reikia skirti laiko. Pavyzdžiui, galite paklausti: kokia buvo išvykimo priežastis? Kokie buvo jo išgyvenimai naujoje vietoje iš pradžių, kokios buvo nuotaikos? Ar aplinka buvo draugiška, abejinga ar priešiška? O gal pavyko kažkiek pakeisti sistemą? Ar bėgant metams jūsų lūkesčiai pasiteisino ir ar naujoje vietoje jaučiatės kaip namie?

Ryšių kūrimas

Kalbėjimas atneš daug naudos. Pirma, mes galime patys patirti šias bendras svajones. Ir kartu galime pastebėti panašius trūkumus, darančius gyvenimą apgailėtiną: bloga infrastruktūra, neefektyvi biurokratija, apleistos švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigos. Toks pokalbis yra puiki galimybė kartu siekti, kad viskas būtų geriau.

Keitimasis patirtimi taip pat padės mums tapti atsparesniais pigiam politikos populizmui, kuris išnaudoja baimes, kuria dirbtinį susiskaldymą ir ilgainiui griauna žemyno gerovę. Tai padės sukurti gerą migracijos politiką, kurioje būtų atsižvelgta į priimančiosios pusės ir norinčiųjų atvykti į Europą poreikius. Ir reikalauti, kad valdžia įgyvendintų tokią politiką.

Gera emigracijos politika – kokia ji?

EUtopinė migracijos politika prasidėtų nuo ketinimų įvardijimo. Kokios yra kiekvienos šalies atvykimo taisyklės, tikslai, nauda ir lūkesčiai? Jie turėtų būti pagrįsti socialinėmis konsultacijomis ir atitinkamu susitarimu priimančiojoje šalyje bei atsižvelgiant į tikruosius potencialių migrantų poreikius.
Galiausiai EUtopija yra įstatymas, pagal kurį migrantas nėra verčiamas bristi per spygliuotas vielas, klaidžioti po miškus, kirsti pontonines perėjas ar mokėti kontrabandininkams. Jis gali tiesiog nueiti į ambasadą ir pateikti prašymą legaliai atvykti.

Atsižvelgiant į Annano žodžius ir tikrus poreikius, verta sukurti jausmą, kad atvykstantys žmonės yra laukiami. Tada emigracija nekeltų socialinių neramumų, nusivylimo ir agresijos. Tai būtų strategija, padedanti išlaikyti klestėjimą žemyne ​​ir sudaranti sąžiningas galimybes tiems, kurie nori atvykti.
Kartu atkreipiant dėmesį į svajones, su kuriomis emigrantai atvyksta į Europą, nuo pat pradžių bus galima užmegzti ryšius tarp abiejų pusių. Bendrų veiksmų pagrindas bus suvokimas, kad keliame tuos pačius tikslus. Mes, kaip asmenys ir kaip piliečiai, turime tuos pačius poreikius.

Ką apie tai galvojate?

Kas mėnesiniame cikle „#EUtopija: Europa kaip puiki vieta“ raginu jus kurti naują taikos judėjimą. Užuot fatališkai susitaikę su karo distopija, statykime EUtopiją – kilusią iš graikiško žodžio „puiki vieta“. Kaip vesti efektyvias taikos derybas? Kaip užtikrinti taikos patvarumą? Kaip atrodytų pokario pasaulis? Rašykite mums el. paštu algis@suvalkietis.lt arba komentuokite „Suvalkiečio“ feisbuko puslapyje.

* Redakcijos nuomonė nebūtinai turi sutapti su straipsnio autoriaus nuomone.