Kad mielas nykštukinis trumpaplaukis triušelis visai ne „mergaitė“, marijampoliečiai suprato, kai gyvūnėlis ūgtelėjo.
Kai penkiametė Evita Žukauskaitė su mama apsilankė gyvūnų parduotuvėje ir nutarė nusipirkti triušiuką, vienintelis jos noras buvo, kad būtų „mergaitė“.
– Mat jai tuomet atrodė, kad tik mergaitės gražios. Būdavo, parke bevaikščiodamos sutinkame šuniuką ir dukra sako: „Čia – mergaitė“. Klausiu, kodėl? „Todėl, kad graži, berniukai gražūs nebūna“, – šypsodamasi dukros vertinimus prisimena mama Aušra.
Gyvūnėlių parduotuvėje tąkart buvo tik du triušiukai – rudas ir margas. Evita išsirinko baltai pilką. Kadangi triušiukas buvo labai jaunas, pardavėja tik spėjo, kad tai – patelė. Pavadino ją Dženi. O kai vėliau paaiškėjo, kad tai – jokia patelė, o patinėlis, vardą teko pakoreguoti pridedant galūnės raidę.
Taip Evitos numylėtiniu tapo gražuolis Dženis, kuris į namus atnešė be galo daug džiaugsmo. Jis lakstė po butą, kartais net užšokdavo ant sofos, „paragavo“ ir elektros laido, bet tik vieną kartą – matyt, pajuto, kad tai nesaugu. Evitai patikdavo su triušiuku žaisti ant kilimėlio, sekti jam pasakas ar pasakoti vaikiškas istorijas. Pirmus 2–3 metus ji nešdavosi savo augintinį į lauką. Parištas per kojeles petnešėlėmis, su pavadėliu, kaip šuniukas, Dženis šokuodavo po pievutę. Kaimynai ar šiaip praeiviai stebėdavosi – taip vedžioti šuniukus buvo įprasta, katytes – irgi nebuvo naujiena, o čia triušiukas! Tiesa, ne Evita ilgaūsį vedžiodavo, o pavadėlis „eidavo“ paskui jį. Dženis striksėdavo ten, kur pats norėdavo.
Visgi, nepatiko triušeliui gatvės triukšmas, automobilių burzgimas, ypač užvedamų variklių riaumojimas. Išgąsdintas visa jėga įtempdavo pavadėlį ir bėgdavo ratu. Pabijojusi, kad dėl išgąsčio gali sustoti maža triušelio širdelė, mama Evitai patarė daugiau į lauką jo nevesti.
Triušelio draugystę mergaitė ypač vertino per kovidą, kai pamokos ir bendravimas su draugais vyko internetu. Būdavo viena diena, kai prie ekranų vaikai galėdavo atsinešti savo augintinius – kas katytę, kas šuniuką. Dženis buvo vienintelis toks. Visi juo gėrėjosi, o bent pora klasiokų taip pat įsigijo triušiukus, kad turėtų draugą namuose.
Mylimas ir atsakingai prižiūrimas Dženis jau sulaukė septynerių metų. Kasmet su kiekvienu šėrimusi pavasarį ir rudenį vis keitėsi jo kailiuko atspalviai, margumas, atsirado daugiau juodumo.
Maitinamas šienu, grūdais, kitu maistu iš specializuotų parduotuvių Dženis būdavo palepinamas medžio ar krūmo šakele. Ypač patikdavo karklo šakos, kurias grauždamas dilindavo dantukus ir jų nereikėdavo specialiai trumpinti.
Dabar Dženis, pasak Evitos, jau senučiukas: negraužia šakelių, neužšoka ant sofos, yra ramesnis, bet vis tiek toks pat prieraišus, mielas ir gražus.
Komentarai nepriimami.