Dar ir šiandien marijampolietė Dalia (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) negali apie savo išgyvenimus kalbėti nesigraudindama. Po jautraus mudviejų pasikalbėjimo atsiduso: „Dabar turbūt būsiu padėkojusi tiems, kurių net vardų nežinau, bet jų dėka šiandien gyvenu“. Šis moters atviravimas – apie gyvenimo trapumą ir apie tai, kiek žmogui reiškia kitas žmogus, jo profesionalumas, atidumas ar jo akių šviesa.
Su liga nesusidraugausi
Tai buvo sausis, eilinė šių metų pradžios diena. Dalia džiaugėsi, kad atvyko pasisvečiuoti anūkas, tad širdyje buvo gera ir ramu. Bet – ak, ta širdis – staiga ėmė ir pasakė, kad ne, ne viskas, Dalia, gerai! Moteris seniai „susidraugavusi“ su gana reta širdies liga, jau išmokusi su ja gyventi, tad didelių sveikatos rūpesčių tarsi ir neturėjo. Tačiau netikėtai atsiradęs baisus jausmas – tarsi ir šaltis, ir deginimas vienu metu, mirties baimė – privertė sunerimti. Buvo iškviesta „greitukė“. Atvykę medikai iš karto išsivežė Dalią į Marijampolės ligoninę. Skubiosios medicinos pagalbos skyriuje – išties skubi pagalba: lašinės, vaistai ir t. t.
– Po trijų, gal keturių valandų gydytojas paklausė, kaip jaučiuosi. Sakau: „Gerai!“ Pasidomėjo, ar pajėgsiu pareiti iki namų. Žinoma! Juk gerai jaučiuosi! – pasakoja pašnekovė. – Išėjau iš Skubiosios medicinos pagalbos skyriaus, einu pusnimis užversta R. Juknevičiaus gatve ir staiga – vėl toks pat skausmas, tokia pati savijauta! Pirma mintis – reikia eiti atgal į ligoninę. Bet… griebiuosi artimiausio stulpo, įsikimbu į jį, o paskui, jaučiu, rituosi pusnimis į važiuojamąją dalį. Buvo piko metas. Viskas nutrūko.
Ir staiga prieš mane – moters akys. Akys, kupinos rūpesčio ir užuojautos. Ji klausia, kur mane vežti, sakau, į ligoninę. Atvežta iki Skubiosios medicinos pagalbos skyriaus, juntu, kad sąmonė kiek prašviesėja ir tesugebu pasakyti gerajai moteriai ačiū. Ir jau nebežinau, kas ir kaip vyksta, tik tarpais, prašviesėjus sąmonei, jausdavau, kad esu ligoninėje: atrodo, kad visi aplinkui šaukia. Galvoju, kodėl visi jie šaukia, jei skauda man? Dabar manau, kad, ko gero, iš skausmo šaukiau aš pati.
Akys
Atsibunda Dalia Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje. Tik vėliau sužino, kad jai buvo atliktas elektrošokas, gal ir ne vienas. Nežino, nei kiek laiko praėjo, nei kur besanti.
– Tik suprantu – naktis. Atrodo, matau stiklo uždangą, o už jos, tamsoje – eilė žmonių – šešėlių, be veidų, tamsiais gobtuvais. Jie eina, eina… Pajutau šaltį, vėl tapo taip negera. O tie šešėliai vis eina, eina pro mane… Nė vieno neatpažįstu. Dabar, prisiminusi tą situaciją, mąstau: o gal tai buvo išėjusieji Anapus mano artimieji? Kilo daug klausimų, kodėl? – apie šį keistą regėjimą pasakoja Dalia.
Bet netrukus prie jos prieina graži, ramaus veido, tamsiais banguotais plaukais moteris.
– Priešais mane – akys. Gražios, raminančios. Klausiu jos: „Kur aš?“ Ji nuramina, kad esu ligoninėje. Bet po šešėlių „pasirodymo“ turiu būtinai jos paklausti: „O jūs tikra?“ Ji nusijuokia ir patvirtina, kad tikrų tikriausia. Man kiek palengvėja, bet vis tiek dar tikslinuosi: „O jūs kartais ne dirbtinis intelektas?“ Nes iki patekimo į ligoninę buvau mačiusi laidą apie dirbtinį intelektą ir jo galimybes. „Ne“, – šypsodamasi sako moteris.
O jos besišypsančios akys, žvilgsnis, atrodo, tave pakylėja, suteikia jėgų. Bet vis tiek nepatikiu ir paprašau, kad leistų paliesti jos ranką: noriu įsitikinti, kad ji šilta. Įsitikinu ir vėl kažkur nugrimztu (o gal užmiegu?). Po kurio laiko, pramerkusi akis, pradedu nerimauti: kažin, ar vaikai žino, kur aš esu? Turbūt Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje aparatūra fiksuoja kiekvieną krustelėjimą – vos pajutau nerimą ir sujudėjau, iš karto priėjo keletas moterų. Jos nuramino, kad artimieji informuoti, o manęs laukia kelionė į Kauno klinikas.
Ryte, pasakoja Dalia, ateina daktaras – vyras šviesiu veidu ir geromis akimis (ir vėl – akys!):
– Jis pasisveikindamas energingai paspaudžia man ranką. Nežinau, iš kur tas jausmas, bet, atrodo, kad jo akių žvilgsnis ir rankos paspaudimas man reiškia: gyvensiu! Dabar suprantu, kad tuo metu mano visas pasaulis buvo atidžios, mane nuolat stebinčios rūpestingos medikų AKYS. Atrodo, lėkdami per gyvenimą, versdamiesi per galvas apie tokius paprastus dalykus net nepagalvojame, jų nepastebime, o jie, šitie paprastumai, pasirodo, labai brangūs, – pasakoja Dalia.
„Už vandens lašą gyvenimą atiduočiau“
Taigi – gydytojas pacientės paklausė, kaip ji jaučiasi ir pasakė, kad bus vežama į Kauno klinikas. Kaune, sako moteris, – toks pat rūpestingumas, nuoširdumas ir paveiki priežiūra:
– Sunku tai apsakyti žodžiais, kokį stiprų palaikymą nuolat jaučiau. Nuostabi gydytoja kardiologė, begalinis jos ir kitų medikų profesionalumas grąžino mane į gyvenimą. Ir ta iš vidaus, turbūt iš pačių širdžių sklindanti jų akių šviesa!
Grįžusi iš klinikų, Dalia norėjo padėkoti visiems, kurie grąžino ją į gyvenimą, priversdami sustojusią širdį vėl plakti. Pirmiausia – R. Juknevičiaus gatve važiavusiai moteriai, kuri savo automobiliu ją, nuriedėjusią į važiuojamąją dalį, paėmė ir pavėžėjo iki Skubiosios medicinos pagalbos skyriaus. Ir tiems medikams, kurie Marijampolės ligoninėje dirbo tarsi vienas tikslus mechanizmas. Ir Kauno klinikų medicinos personalui.
– Bet po ligos man buvo labai sunkus laikas. Dabar jau atsigavau ir noriu nuoširdžiai pasakyti AČIŪ visiems jiems už tai, kad esu šioje žemėje, kad esu sugrąžinta iš ten, kur šitas pasaulis jau neegzistavo.
Ir prisimena dar vieną situaciją, kuri paliudijo ne tik medikų akių, bet ir vandens lašo stebuklingą galią:
– Prabundu Marijampolės ligoninės Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje. Burna sausa, atrodo, už vandens lašą gyvenimą atiduočiau. Ateina medikė gražiomis akimis, atsineša puodelį vandens ir klausia, ar noriu gerti. Linkteliu. Ji pasemia man šaukšteliu vandens ir matau, kad jo apačioje kabo lašas – galvoju, kad tik jis nenukristų, kad tik spėtų man jį prinešti iki lūpų! Šaukštelis atkeliauja prie burnos, o tas lašas nukrenta tiesiai ant lūpų. Gavau dar vieną šaukštelį vandens ir įtikinantį „užteks“. Atrodo, kad pats Dievas pravėrė man dangaus vartus: kokia didžiulė yra vandens galia ir kaip jie, medikai, tai žino! Telaimina jų akis, rankas, jų kompetencijas pats Dievas!
Komentarai nepriimami.