Taip atsiduso Kristijonas Donelaitis, piešdamas ilgo ir sunkaus rudens epą, tačiau pavadinęs šią poemos dalį optimistiškai – „Rudenio gėrybės“. Taigi – rudens gėrybės jau aruoduose ir podėliuose. Ir rudens grožybės dar vis švyti: draikosi auksinių medžių apdarų skutais, raudonomis krūmynų skraistėmis, žaliais, rudais, geltonais laukų skiautiniais. Tačiau blanksta, nyksta aukso blizgesys, jo vis mažėja. Nors – dažną dieną dar vis nustembi pamatęs iš po lapų apkloto išlindusią atkaklią pienę ar kito augalo žiedelį.
Autorės nuotrauka
Ką jau ten kalbėti apie besaikį (lapkričio!) žydėjimą panamėse, po sodo medžiais… Nenori dar nurimti, migti augalai – kaip tie maži vaikai, per dieną prisikaupę įspūdžių ir jais gyvenantys neramiuose sapnuose. Kaip tas serbento seno krūmas: dvi saujas uogų, sunokusių kone pavasarį, išdalijo besočiams tingiems paukščiams, paskui be laiko numetė lapus (neliko nė agurkams raugti), sukrovė pumpurus ir… Mažai betrūko, kad prieš savaitę, kitą būtų apsipylęs žaluma – taip įvyko ne tik su kai kuriais krūmais, bet ir medžiais, bet gal šaltesnės naktys nuramino.
Kaip ir mus visus. Nors, tiesą sakant, ar su lapkričiu nepasijutome tarsi apgauti: lyg brūkšnį kas užbrėžė – pasuko laikrodžio rodyklę, atėmė vakaro šviesą, atbloškė vėjus – būsimų darganų pranašus. Ach, tai bent mus su jumis užliūliavo ši, tarsi begalinė, vasara, o ir ruduo, nepanašus į rudenį – atrodė: šitaip bus ir bus… Aptingo kūnas, tik lengvais, plevenančiais rūbeliais pridengtas, o mintyse vis pynėsi nostalgiški vasaros – šiųmetės ar ankstesnės, kas ten dabar supaisys – vaizdai, nesinorėjo nei darbų, nei planų. Juk ne vien kūnas aptingo…
„Gal tai n-tasis metų laikas, gal jau galime sakyti, kad turime nebe keturis gamtos kaitos sezonus?“ Vienas toks žmogelis taip sumąstė, kai spaliui baigiantis, merkdamasis nuo šviesos ir sukaitęs, rinko baravykus ten, kur jų niekada gyvenime nėra buvę. O, kad žiemų pas mus jau nebebūtų – ne sykį juk šitaip galvojome ir mes patys, svarstydami pragmatiškai: apie šalčius ir išlaidas, neišvengiamai su tuo susijusias… Apie nepatogumus, kuriuos atneša šaltis ir pūgos. Ir nesvarstydami nei apie galinčius sunykti pušynus ar eglynus (taigi neauga jie ten, kur per šilta!), nei apie tai, kad be galo ilgai tęsiantis geriems, kaip mums atrodo, orams, kažkodėl nežinia dėl ko imame nerimauti… Jums taip nebuvo? Pagalvokite.
O pasirodo, viskas paprasta. Žmogui, kaip ir kiekvienam gamtos sutvėrimui (šiuo požiūriu nesame nė trupučio išskirtiniai), būtinos permainos. Stresas, priverčiantis organizmą ir kiekvieną jo ląstelę sukrusti ir „suklusti“: o gal jau būtina kažką keisti, atsinaujinti, kovoti? Sako, taip formuojasi ir tai, ką vadiname imunitetu. Orų, sezonų permainos, net ir nemalonios, mums padeda išgyventi tūkstančius metų.
Tad tegul tos permainos ir būna tokios. Šį gamtos teikiamą stresą išgyvensime ir mes. Nes kiek čia beliko dienos trumpėjimo – nėra nė poros mėnesių…
NIJOLĖ
Komentarai nepriimami.