Ingai ir Leonardui Kalinauskams, gyvenantiems Šunskuose (Marijampolės sav.), šių metų „Sūduvos kraitėje“ įteikta Žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus padėka „Už kantrybę ir pastangas plėtojant įvairių aliejų spaudimą, žmonių grožio ir sveikatos tausojimą, ekologiškos produkcijos gamybą“. Tačiau Kalinauskams labai svarbus ir dar vienas, mažiau nei prieš metus išduotas dokumentas – VšĮ Kulinarijos fondo išduotas sertifikatas, liudijantis, kad šeimos įmonėje „Leonardo naminis aliejus“ šalto spaudimo aliejai yra gaminami pagal tradicinę technologiją ir originalų šeimoje saugomą ir iš kartos į kartą perduodamą autentišką receptą. Šiems aliejams suteikiamas kulinarijos paveldo statusas. Sertifikatas suteikia teisę minėtus produktus ženklinti Kulinarijos paveldo ženklu.
Aliejų kolekcija – nebaigtinė
Kada nors skanavote silkės su kalendros ir garstyčių sėklų aliejumi? O plombyro ledų su moliūgų aliejumi? Kavos su aguonų aliejumi? Ne? Tai gera proga visa tai išbandyti.
Klausiu pašnekovų, kaip sugalvojo spausti aliejų iš aguonų? Negirdėta! Bet Leonardas sako „atradęs“ daug negirdėtų aliejų, kai kurie – dar tik ant „atradimo“ ribos, nes aliejų galima spausti iš visų sėklų ir visų riešutų. Tad anokie čia „atradimai“. Pavyzdžiui, obuolių sėklų aliejus – teko girdėti? Leonardas tikisi, kad artimiausiu metu išbandys jo skonį. O juodųjų serbentų sėklų aliejų jau spaudė. Tik lašelis burgundiškos spalvos aliejaus, o kvapas – tarsi iš uogienės stiklainio. Rinkoje dar nematytas, tačiau Leonardo jau išbandytas minėtas aguonų aliejus – nuostabaus skonio ir kvapo, nepaprastai švelnus, tinkantis tiek maistui, kepiniams gardinti, tiek mūsų odai palepinti (pavyzdžiui, po maudynių).
– Jau užsakiau obuolių ir mandarinų sėklų, šaltalankių. Kai nusipirksime specialų presą, spausime erškėtrožių aliejų. Eilėje laukia liucernos, burnočių, granatų sėklų aliejus, – verslo planus atskleidžia Leonardas.
Aliejai – ne atsitiktinumas
Mokytoja ir miškininkas, dirbęs privačioje medienos prekybos sistemoje, aliejų vartojo ir vertino visada, ir papasakojo, iš kur ši meilė.
Tarpukaryje Leonardo senelis septynerius metus dirbo Prancūzijoje. Grįžęs į Lietuvą, įsikūrė netoli Šunskų. Leonardas prisimena senelio pasakojimus apie Prancūziją ir… aliejų – ko gero, svečioje šalyje buvo patyręs, kad tai produktas ir sveikatai, ir maistui, ir skoniui sukurti. Jų šeimoje aliejus (dažniausiai – linų sėmenų ir garstyčių, kanapių) buvo vartojamas ir vasarą, ir žiemą.
– Vis sakydavau, kad reikia pačiam išsispausti, – sako Leonardas. – Ir žodis tapo kūnu: neplanuotai nuvažiavau darbo reikalais pas kolegą Lenkijoje, šis prasitarė, kad kaimynas „kažkokius aliejaus presus gamina“. Suklusau. Nueinam pas jį, pamatau, klausiu, kiek kainuoja. Iš karto suderame kainą ir parsivežu namo presą – tai buvo 2017-ųjų lapkritis. Skambinu sesers šeimai, sakau, ateikit, pas mus vakarienė: bulvės ir silkė su tik ką spaustu aliejumi. Ir ką – visi aplink stalą, o iš aparato aliejus nebėga, sėmenys stringa. Vakarienė su planuotu šviežiu aliejumi žlugo – teko tądien naudoti pirktinį. Kitą dieną išsiaiškinu, kad turi būti tam tikras sėmenų drėgnumas, o mes bandėme aliejaus išprašyti iš per drėgnų sėklų. Bet užtat kitas bandymas jau buvo sėkmingas, ir kitas, ir dar kitas.
Kalinauskai skirtingų aliejų visiems duodavo paragauti. Ir prasidėjo raginimai: „Nenorim už dyką, norim pirkti!“.
O čia jau prasideda kita istorija. Kas diena, sako Leonardas, – vis naujiena:
– Sužinome, kad turi būti specialūs aliejui skirti stiklo buteliukai, nepraleidžiantys saulės, reikia ir etikečių, ir Valstybinės maisto ir veterinarijos specialistų konsultacijų (ačiū jiems). 2018-aisiais gauname maisto tvarkymo pažymėjimą. Ir tada – pirmyn: į muges, šiek tiek – į mažas krautuvėles. Pokalbiai su žmonėmis apie aliejus, jų degustacijos ir klausimai: „Na, kaip?“.
Leonardas prisimena: kai jau buvo įsismaginę gaminti įvairesnius aliejus, nusivežė į mugę Altajuje augusių kedro riešutų aliejaus. Taip papuolė, kad jo paragavo Sibiro tremties matęs senolis. Jo vertinimas Leonardui buvo vertybė: „Skonis lygiai toks pat, koks buvo ten. Šito aliejaus dėka mes išgyvenome“.
Vieninteliai pasaulyje
Leonardas sako, kad patys su Inga sugalvojo spausti išskirtinį – kalendros ir garstyčių sėklų – aliejų:
– Jei įrašytumėte šio aliejaus pavadinimą į „Google“ paiešką, tai surastumėte mus vienintelius, jį gaminančius. Tai ne tas pats, kaip sumaišyti du skirtingus jau išspaustus garstyčių aliejų ir kalendros aliejų.
Klausiu, kaip gimė toks kūrybinis projektas?
– Mums labai patinka garstyčių aliejus, jį vartojame vietoje alyvuogių aliejaus. Taip pat labai patinka ir kalendra, bet jos aliejus labai stiprus – kai paragavome, tris dienas burnoje skonį jautėme. Pasiaiškinome ir sužinojome, kad jis tinka relaksacijai – pakanka 1–2 lašų į vonią. O mes tai gerokai gurkšelėjome, – juokiasi Kalinauskai. – Taip gimė bendras aliejus – jis nerealus! Ir su silke, ir su varške, lašiša, pomidorais… – su viskuo.
– Kokį patys dažniausiai vartojate?
– Kaip tik šį ir vartojame, ir gryną garstyčių taip pat. Kaip skanu kalendros ir garstyčių aliejus, užpiltas ant grikių košės! – neatsidžiaugia Leonardas. – Ir saulėgrąžų aliejų labai mėgstame, taip pat ir margainio, moliūgo, kanapės, ridiko… – vienus geri šaukšteliu, kitus pili, pavyzdžiui, į košę ar ant salotų.
Kalinauskai daug skaito internete apie įvairius aliejus, domisi, kiek kuris turi naudingų medžiagų. Ryto ritualas – šaukštas aliejaus „ant tuščio“. Leonardas yra skaitęs, kad japonai stengiasi kasdien vartoti keturių skirtingų rūšių aliejus, o jei vartotume šešias–septynias rūšis – dar geriau! Ir nereikia bijoti, kad nuo aliejaus prisiauginsime nepageidaujamų kilogramų: taip nebus, nes jo perteklius lengvai pasišalina iš organizmo.
Sveiko gyvenimo būdo šalininkų paklausėme: „Gal jums nieko neskauda, jei tiek gerų aliejų vartojate?“.
Tokiu klausimu prajuokinome Leonardą, nes, sako, kai pakiloji per dieną kokias dvi tonas sėklų, išspaudų, aliejaus talpų, tai jauti, kad turi stuburą. Bet visa kita – puikiai!
Savos ir „užsienietės“
Tikriausiai ir jums įdomu, kur Kalinauskai perka sėklas aliejui?
– Kanapės, moliūgų sėklos – iš Baltrušių, saulėgrąžos – iš Liudvinavo žemės ūkio kooperatyvo, Dariaus Isodos ūkio (ypač skanus jų augintų saulėgrąžų aliejus), linų sėklos – iš Kęstučio Mykolaičio ūkio, – vardija Leonardas. – Perkame iš savų ūkininkų visas sėklas, kurios auga Lietuvoje, kurioms tinkamos mūsų klimatinės sąlygos. Nes sėkla turi subręsti, kad joje būtų visi tai sėklai būdingi elementai.
Kas neauga Lietuvoje, tenka pirkti iš kitų šalių. Štai juodgrūdei, nakvišai, garstyčioms, sezamui reikia saulės – tada aliejaus skonis daug geresnis. O Lietuvoje jos trūksta. Tolimiausia šalis, iš kurios atkeliauja sėklos, yra Indija, ne arti yra ir Altajus, iš kur kedro riešutai (per Vokietiją) atvažiuoja į Šunskus. Taip pat Leonardas akcentuoja, kad sėklos turi būti ypač švarios. Kiekviena priemaiša gali pakeisti aliejaus skonį. Jei 99,9 proc. išvalyta sėkla – aliejus bus idealus. O jei pasemi sėklas ir matai, kad yra kitokių sėkliukių, pavyzdžiui, balandos – skonis jau visai kitoks. Bet tų, kur 99,9 proc. švarios, ir kaina kita: kilogramas kainuoja vidutiniškai dviem eurais brangiau.
Matydami, kaip presas spaudžia sėklas ir po lašelį į talpas kapsi aliejus, paklausėme, kiek sėklų reikia, kad prilašėtų buteliukas?
– Mes skaičiuojame, kiek aliejaus prilaša iš maišo (25 kg) sėklų. Aliejingiausias yra moliūgas, iš 25 kg gali išbėgti beveik 11 litrų. Linų sėmenys taip pat aliejingos: atiduoda 8,5–9 litrus. O štai iš juodųjų serbentų sėklyčių išprašai vos 1,4 litro, nakvišos – 3,7 litro. Jei kas nusistebi, kad aliejus gana nepigus, tai reikia turėti galvoje ir tai, kad, pavyzdžiui, kilogramas linų sėklų kainuoja eurą, o nakvišos – 7,5 euro, – kainų aritmetiką dėsto Leonardas.
Šeimos versle būtini rankdarbiai
Inga ir Leonardas užaugino dvi dukras. Abi studentės: Kornelija studijuoja maisto technologiją, o Lukrecija – Muzikos akademijos studentė, nuo vaikystės susidraugavusi su violončele. Abi merginos prisideda prie šeimos verslo, nes Kalinauskai samdomų darbuotojų neturi: patys ir indeliais aliejui, ir etiketėmis rūpinasi, patys jas ant buteliukų klijuoja. Kornelija rūpinasi elektronine aliejaus parduotuve, daro hidrolatus. Tokie tad rankdarbiai šeimos ūkyje.
O jei atsiversite „Šeimininkės kampelį“, rasite Ingos Kalinauskienės rekomendacijas: ką skanaus pasigaminti su šaltai spaustais aliejais. Tai turbūt pats maloniausias Ingos rankdarbis, laukiant iš studijų grįžtančių dukrų.
Komentarai nepriimami.