Kartą per mėnesį „Suvalkiečio“ skaitytojus supažindiname su žmonių auginamais gyvūnais. Gana dažnai – su įvairiausių veislių šunimis: kilmingais ir mišrūnais, mažais ir dideliais, gauruotais ir beplaukiais, ilgakojais, bukasnukiais, urzgiančiais ir linksmai šokinėjančiais. Visai nesvarbu, kaip jie pasitinka pirmą kartą matomą pašnekovą, svarbiausia – šeimininkams savas augintinis – pats geriausias ir gražiausias.
Netikėta pažintis suvedė ir su Lietuvos skaliku Harviu, seniausios ir vienintelės lietuviškos veislės šunimi.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Šuns paieškos buvo atsakingos
Teigiama, kad su šios veislės šunimis buvo medžiota dar 1566 m., tačiau iki šiol nėra žinoma, kaip ir kada ji susiformavo. Manoma, kad veislė išvesta iš bladhaundų, biglių, lenkų ogarų (skalikų) ir vietinių medžioklinių šunų, o vėliau įlieta ir Rusijos skaliko kraujo.
Šiandien vienintelės nacionalinės veislės šunys tapo Lietuvos gyventojų, ir visai ne medžiotojų, numylėtiniais, kurie draugiškai sutaria su savo šeimininkais.
Marijampoliečiai Jolita ir Evaldas Babeckai savo augintinį įsigijo prieš trejus metus. Kad naujuose namuose bus šuo, jiedu, prieš šešerius metus iš Norvegijos sugrįžę gyventi į Marijampolę, net neabejojo.
– Įsigyti šunį iš pradžių gal buvo didesnis Jolitos noras – tai jos vaikystės svajonė, bet aš irgi mėgstu šunis, tad tam neprieštaravau, – šypsodamasis sako Evaldas. – Didžiausias klausimas buvo, kokio šuns mes norime. Žinojome tik tiek, kad mažas, žaislinis – ne mums, didelis taip pat neviliojo, taigi pradėjome ieškoti vidutinio dydžio. Skaitėme apie veisles, važiavome į parodas.
Pradėjome nuo borderkolių, tačiau nuvažiavę į vieną parodą ir ten susipažinę su jų veisėjais, kurie labai atsakingai ieškojo savo mažyliams šeimininkų, supratome, kad tos veislės šunims su mumis nebus gerai. Tiksliau, mums tai tiesiai šviesiai pasakė borderkolių veisėjai, išklausę, koks mūsų gyvenimo būdas. Sužinoję, kad mudu paskendę darbuose, jie pasakė, jog mums savo šuniuko net neparduotų, nes mes neturėsime laiko su juo užsiimti. O užsiimti reikės daug. Taigi, minties apie borderkolį atsisakėme.
Paskui buvo noras įsigyti vokiečių malinua. Bet su juo irgi baisiai daug veiklos. Taip sutapo, kad Jolitos bendradarbė pasisakė, jog jos mamos Lietuvos skalikų veislyne Kaune gimė nauja vada, – pasakoja Evaldas, į Marijampolę prieš trejus metus parsivežęs dviejų mėnesių gražuolį Harvį.
Kantriai mokėsi tvarkos
Šuo patiko ir Babeckų sūnui Armandui bei dukrai Amelijai. Jis kantriai ištverdavo vaikų meilikavimą, glostymą, kalbinimą, o jeigu jam kažkas nepatikdavo, tiesiog nueidavo šalin.
Iš pradžių erdviame bute Harvis šeimininkavo savo nuožiūra: tai įsitaisęs šeimininkų ar vaikų lovose būtinai pamiegodavo, tai laiptų kampą pagrauždavo, tai dar kokią šunybę iškrėsdavo, kol šeimininkai jam neįtaisė narvo. Tarsi jo Harviui ir reikėjo – čia jis jautėsi kaip savo namuose. Netgi visiems esant namuose šuo nueidavo ir atsiguldavo ant savo gulto, nes ten jo vieta, ten jam saugu. Dabar, kai paaugo, narvo nebeliko.
– Dresūros pamokas Harvis labai mažai lankė – išmoko pagrindinių komandų: sėdėt, stovėt, gulėt, ir gana. Jam nepatiko treneris, o mes ir nevertėme per prievartą. Daug užsiėmėme patys – nuo pat mažiuko vaikščiojome su juo visur – tarp žmonių, tarp šunų, su vaikais, paupiais ir miesto gatvėmis. Tiesiog socializavome. Šuo ganėtinai protingas, nėra taip, kad neklausytų. Dabar į visus reaguoja ramiai, netgi į kitus šunis – jokios reakcijos, – sako Evaldas.
Medžioklė – jo genuose
Visgi, kadangi skalikai išveisti medžioklei, medžiotojo instinktas tam tikrais momentais ir Harvyje atgimsta.
– Jo charakteris atitinka veislės standartus, ypač su žvėriukais – jeigu kokį pamato, tada jau po visų pamokų… – pripažįsta šeimininkas.
Buvę, kad Jolita ryte bevedžiodama šunį sugalvojo paleisti pabėgioti, o jis kaip tik pamatė zuikį ir rovė į laukus. Parskubėjusi namo moteris feisbuke paskelbė apie dingusį šunį, o vyras išvažiavo jo ieškoti. Ilgai netruko – toje vietoje, kur buvo paleistas, Harvis tupėjo ir laukė, o vos tik atidarius bagažinę iš džiaugsmo tuoj pat šoko vidun. Atrodo, net sušuko: „Važiuojam namo“.
– Būna, kad kaime apie kokį žvėrelį Harvis „informuoja“ kitokiu balsu ir dingsta miške. Už pusvalandžio, visai iš kitos pusės, parlekia atgal, – pasakoja Evaldas, pripažindamas, kad skalikas labai ištvermingas ir turi gerą uoslę.
Ištvermingas ir ramus šuo
– Trumpaplaukiam šuniui dažnai lankytis kirpykloje nereikia, nebent sugrįžus iš kaimo, – juokiasi Evaldas, į pasivaikščiojimus Harvį bet kokiu oru vedantis be jokio apsiausto.
Pasivaikščioti su augintiniu šeimininkai eina dukart per dieną, pakaitomis: rytais dažniausiai Jolita, vakarais Evaldas, o jeigu tėvai užtrunka darbuose, išveda vaikai.
Prie šeimos stalo Harvis nedalyvauja – jis turi savo dubenį su sausu maistu.
Užtai keliauja visi kartu. Tik atidarius automobilio bagažinę šuo liuokteli vidun. Jeigu šeimininkai ilgiau užtrunka, tarkime, parduotuvėje, sugrįžę Harvį jau randa salone, vos ne vairuotojo vietoje.
Pasirinkta veisle šeima labai patenkinta. Gerbiant šią veislę, vertinant praeities palikimą Lietuvos skalikams Vilniuje pastatyta skulptūrinė kompozicija. Gilią lietuvių skalikų istoriją knygoje aprašė skalikų augintojas ir dėstytojas dr. Marius Smetona. Be to, kasmet Lietuvoje organizuojamos skalikų parodos.