Galite klausyti ir straipsnio įrašą
Albiną Mitrulevičių pažįsta daugelis – jis buvęs Seimo narys, vienintelis Marijampolės apskrities viršininkas, išdirbęs šiame poste dvi kadencijas. Dar anksčiau A. Mitrulevičius 12 metų vadovavo pavyzdiniam „Želsvelės“ kolūkiui. Dabar jis jau aktyvus senjoras – tebėra Marijampolės savivaldybės tarybos narys, vieno iš komitetų pirmininkas. Kai p. Albiną aplankėme namuose, buvome pavaišinti paties politiko užaugintais riešutais, paragavome gurkšnelį ir jo pagaminto juodųjų serbentų vyno.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Gimė daugiavaikėje šeimoje
Mūsų pašnekovas gimė 1953 metais Prienų rajone, Jiestrakio kaime, kuris dabar priklauso Šilavoto seniūnijai. Šeimoje augo 9 vaikai: 6 broliai ir 3 seserys. Tėvai buvo paprasti kaimo žmonės, gyveno iš ūkio, daugiavaikę šeimą išlaikyti nebuvo lengva, bet visus vaikus išleido į mokslus. Šiandien du broliai ir dvi seserys jau išėję Anapilin, o jau antrą šimtą metų skaičiuojanti senoji sodyba dar išlikusi – joje šeimininkauja A. Mitrulevičiaus sūnėnai.
Baigęs mokslus Kuišių pradinėje mokykloje, kuri vėliau tapo Piliakalnio aštuonmete, Albinas po 8 klasių įstojo į tuomečio Kapsuko žemės ūkio technikumą ir įsigijo agronomo specialybę. Šiek tiek padirbęs 1972-aisiais buvo pašauktas į sovietų armiją, tarnavo priešlėktuvinės gynybos dalinyje Ukrainoje, kaip tik tose vietose, kur dabar vyksta karas. „Žiūrėdamas vaizdus iš kariaujančios Ukrainos aš net atpažinau turbūt tą pačią radiolokacinę stotį, kurioje teko tarnauti. Ta tarnyba buvo įdomi, mes nuolat buvome kovinėje parengtyje, saugojome dangaus erdvę tarp Vakarų ir Rytų“, – prisiminė politikas.
Pradėjo nuo brigadininko darbo
Po dvejų metų grįžęs į namus A. Mitrulevičius ieškojo darbo, nes tėvai neturėjo iš ko padėti, ir gavo pasiūlymą įsidarbinti brigadininku tuomečiame „Orijos“ kolūkyje. Už Kalvarijos buvęs kolūkis vertėsi sunkiai, po pusmečio čia atsirado vyriausiojo agronomo vieta, o vėliau šis skurdus ūkis buvo prijungtas prie kito, tada klestėjusio „Tarybų Lietuvos“ kolūkio. Čia p. Albinas dirbo vyriausiuoju agronomu. Kolūkis turėjo 6300 hektarų žemės nuo Kirsnos iki Šešupės, laikė apie 1000 melžiamų karvių, 12 tūkstančių kiaulių ir buvo vienas didžiausių Marijampolės rajone.
– Darbas man ten patiko, nors buvo nelengva. Tais laikais niekam nerūpėjo poilsis, gal dešimt metų dirbau be jokių atostogų. Tada gavau pasiūlymą dar studijuoti, tad neakivaizdiniu būdu 1985 metais baigiau Žemės ūkio akademiją Kaune ir įgijau mokslinio agronomo specialybę. „Tarybų Lietuvos“ kolūkyje išdirbau 16 metų, buvau ir pirmininko pavaduotoju gamybai. Dar po kurio laiko išėjau dirbti į tuometį Agropramoninį susivienijimą Marijampolėje, o 1989 metų gruodį sulaukiau pasiūlymo vadovauti „Želsvelės“ kolūkiui vietoj mirusio ilgamečio vadovo Vinco Marazo, – prisiminė A. Mitrulevičius.
„Želsvelei“ atiduota dvylika metų
„Želsvelė“ tada buvo pavyzdinis ūkis visoje Sovietų sąjungoje, čia veždavo delegacijas iš užsienio pažiūrėti, kaip ūkyje tvarkomasi. Kolūkis garsėjo net tik Marijampolės rajone savo aukšta žemdirbystės kultūra, gražiai tvarkoma aplinka, gera žemės ūkio technika. Buvo ir modernių fermų kompleksas, mechanizacijos dirbtuvės. Daug rūpintasi ir vietos žmonių gerove, buvo statomi daugiabučiai namai, aprūpinama gyvenamuoju plotu. Anot pašnekovo, iššūkis jam buvo nemažas, bet viliojo galimybė save išbandyti, be to, jau buvo sukaupta nemaža panašaus darbo patirties.
Tuo metu šalyje prasidėjo didžiosios permainos, susikūrė Sąjūdis, buvusiuose kolūkiuose kūrėsi laikinosios administracijos. A. Mitrulevičius jautė nemažą spaudimą, norėta jį atleisti, bet po ilgų svarstymų nutarta palikti vadovauti ir laikinajai „Želsvelės“ administracijai. Prasidėjo privatizavimas, pajų dalinimas.
– Tai buvo sudėtingas metas, aš visaip raginau žmones nepasiduoti visuotinei euforijai, prašiau išlaikyti vieną ūkį, nes buvau įsitikinęs, kad, jei mes jį išdalinsime, jis tikrai bus sunaikintas. Aplinkui turėjome ne vieną tokį pavyzdį, kur ūkiai buvo išdraskyti. Dalinant pajus pajininkams buvo skaičiuojama, kiek kas išdirbo, kokia suma priklauso, o ūkis dar turėjo gyvuoti, nors daug žmonių rašė pareiškimus, prašydami atiduoti pajus ir išeiti iš bendrovės. Taigi žmonėms reikėjo atiduoti jiems priklausantį turtą, gyvulius, o lygiagrečiai ūkiui dirbti toliau, mokėti darbuotojams atlyginimus.
Kai aš atėjau į „Želsvelę“, joje buvo apie 550 pajininkų, o kai iš jos po dvylikos darbo metų išėjau, jų buvo likę 235. Su visais reikėjo atsiskaityti, o skaudžiausia buvo, kai atidavė žemę savininkams su visais pasėliais – laukuose auga tavo pasėti kviečiai, o viską reikia atiduoti. Sudėtingas buvo laikas, daug visokių situacijų teko išgyventi, bet visada stengiausi dėl žmonių, ir šiandien drąsiai bei ramia sąžine galiu pažiūrėti visiems į akis, nes nieko nepavogiau ir nieko iš ten neišnešiau. Kai naujieji ūkio savininkai iš Vilniaus supirkinėjo pajus, visi gavo pinigus, liko ir visas ūkis su gyvuliais, su mėsos perdirbimo cechu, kuris veikia iki šiol, – džiaugėsi p. Albinas.
Anot jo, buvo ir nemalonių situacijų, kai tiesiog nusvirdavo rankos ir apimdavo pyktis – produkciją reikėjo realizuoti, pardavus gyvulius ar pieną pirkti kurą, o atsirasdavo pirkėjų, kurie įsiskolindavo šimtatūkstantines sumas ir skolų nenorėdavo grąžinti. Apyvartos būdavo tikrai nemažos, nes „Želsvelė“ per metus realizuodavo iki 350 tonų mėsos. Ūkis buvo mišrus, tad parduodavo ir pieną, dalį pelno atnešdavo augalininkystė.
A. Mitrulevičius prisimena, kad mėsos perdirbimo cechas atsirado buvusiame vaikų darželyje. „Ūkyje buvo vaikų darželis, mes jį išlaikėme ir per metus tai kainavo apie 250 tūkstančių litų. Jaunos mamos į darželį vesdavo savo vaikus, bet dirbti ūkyje nenorėjo, jas išlaikė neblogai čia užsidirbdavę jų vyrai vairuotojai ar mechanizatoriai. Todėl toms mamoms pasakiau: imkite pačios auginti savo vaikus, jei nedirbate, o mes čia steigsime mėsos cechą ir produkciją realizuosime. Atsidarėme parduotuves Marijampolėje, taip surinkdavome nemažai pinigų atlyginimams, mokesčiams. Tas cechas tebedirba iki šiol, nors jo savininkai keitėsi“, – sakė buvęs ūkio vadovas.
Dvi kadencijos apskrities viršininko poste
A. Mitrulevičius tikrai negalvojo palikti „Želsvelės“, būta minčių kooperuojantis su kitais žmonėmis patiems supirkti pajus ir privatizuoti šį ūkį, bet tada gyvenimas vėl pasisuko netikėta linkme – sulaukė pasiūlymo tapti Marijampolės apskrities viršininku. Politiniame gyvenime p. Albinas tada gana aktyviai dalyvavo, nuo 1997 metų buvo Socialdemokratų partijos narys, dalyvavo šios partijos atkūrimo darbuose, nemažai bendravo su kitais žinomais partiečiais Vyteniu Andriukaičiu, Juozu Oleku, Algirdu Butkevičiumi.
– Pasiūlymas, kurį man perdavė tuometis Marijampolės meras, mano bičiulis Vidmantas Brazys, buvo netikėtas, bet jis mane sudomino. Pagalvojau, kad jau apie trisdešimt metų atidaviau žemės ūkiui, gal reikėtų išbandyti naują sritį. Pradžia nebuvo lengva, nes ir pačiam reikėjo daug ko išmokti. Taip jau atsitiko, kad vienintelis iš visų buvusių apskrities viršininkų šiose pareigose dirbau dvi kadencijas.
Pradžioje buvo ir replikų, kad atėjo vadovauti kolchozo pirmininkas, bet juk ne žmonės mane rinko, o toks buvo Vyriausybės sprendimas. Tada premjeras buvo Algirdas Brazauskas, aš jį gerai pažinojau, buvome nemažai bendravę, jis lankėsi, kai dar dirbau ir „Želsvelėje“. To savo sprendimo niekada nepasigailėjau, nes įgijau daug naujos patirties, darbas buvo įdomus, – prisiminė A. Mitrulevičius.
Apskrities administracija tada buvo aukštesnis administracinis vienetas, jam priklausė nemažai socialinės paskirties, švietimo ir kultūros įstaigų. Pavaldūs buvo ir ketveri socialinės globos namai. Tada buvo perimta ir atstatinėjama tautos patriarcho Jono Basanavičiaus sodyba Vilkaviškio rajone, formuojamas ten dirbantis kolektyvas, globotas ir neseniai įsteigtas naujas Vinco Kudirkos muziejus Kudirkos Naumiestyje. Pasak buvusio viršininko, jam pasisekė užmegzti labai gerus ir draugiškus ryšius su apskrities savivaldybių merais, tad kartu su jais pavyko nuveikti nemažai gerų darbų.
Paklaustas, kas buvo sunkiausia dirbant apskrities viršininku, A. Mitrulevičius paminėjo žemės nuosavybės atkūrimo klausimus. Toli gražu ne visiems žmonėms žemė buvo grąžinta paisant jų norų, ne ant tų ribų, ir žmonės, ypač vyresnio amžiaus, labai išgyveno. Ne visada buvo galima jiems padėti, ir, pašnekovo nuomone, visiška nesąmonė, kad žemė tapo kilnojamu objektu – tokie gali būti pastatai, bet ne žemė ar miškai.
Antrąją kadenciją apskrities viršininku jam pavyko išlikti, nes tada Lietuvoje buvo mažumos Vyriausybė ir jį paliko poste. Dar po ketverių metų į valdžią grįžo konservatoriai, poste viršininką pakeitė šviesaus atminimo Birutė Kažemėkaitė ir prasidėjo apskričių naikinimas. Pašnekovo nuomone, tai nebuvo teisingas žingsnis.
Šešeri Seimo nario metai
Gyvenimas taip susiklostė, kad mirus marijampoliečių išrinktam Seimo nariui Algiui Rimui buvo surengti pakartotiniai rinkimai ir A. Mitrulevičius buvo išrinktas 2008–2012 metų kadencijos Seimo nariu, nors toje kadencijoje dirbo tik nuo 2011-ųjų. 2012 metais jis buvo perrinktas ir dirbo iki kadencijos pabaigos 2016-aisiais.
Anot buvusio Seimo nario, šis darbas vėl buvo nauja ir įdomi patirtis. Visus šešerius metus jis dirbo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, kartu su kolegomis sprendė savivaldos bei kitus aktualius klausimus. Per tuos metus daugybę kartų susitikta su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Darbas, pasak jo, buvo tikrai atsakingas, nuolat teko važinėti tarp Marijampolės ir Vilniaus. „Tikrai galiu pasakyti, kad išprusau politikoje, daug sužinojau, daug kartų teko lankytis Europos Parlamente Briuselyje, kitų valstybių parlamentuose, domėtis, kaip tautos išrinktieji dirba kitose šalyse“, – prisiminė jis.
Trečiąją iš eilės kadenciją išlikti Seime A. Mitrulevičiui nepavyko – pasak jo, 2016 metais buvo kilusi tikra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos palaikymo banga, viską šlavusi pakeliui. Vienmandatėje apygardoje jis pralaimėjo tada išrinktam Seimo nariui Dainiui Gaižauskui. Vėliau dar bandė patekti į Seimą pagal Socialdemokratų partijos sąrašą, bet irgi nepavyko, o šiemet vykusiuose rinkimuose nedalyvavo, nors mano, kad būtų patekęs į Seimą, nes yra pakankamai žinomas.
Ir toliau rūpinasi žemės ūkiu
– Vėl sugrįžau į Marijampolę, reikėjo darbo, ieškojau paramos pas savo partiečius. Dirbau mero patarėju, po to pusantrų metų buvau laikinuoju Marijampolės autobusų stoties direktoriumi. Stotis buvo sujungta su Autobusų parku, o aš savo aktyvią darbinę veiklą baigiau ir jau porą metų esu užtarnautame poilsyje. Tiesa, iki šiol darbų netrūksta – esu Marijampolės savivaldybės tarybos narys, Aplinkos apsaugos ir kaimo reikalų komiteto pirmininkas, darau tai, ką gerai išmanau.
Žemės ūkiui ir melioracijai komitete skiriame išties daug dėmesio, džiaugiuosi, kad auga biudžetas, regioninės plėtros lėšos Marijampolės regionui yra daugiau kaip 130 milijonų eurų, iš jų apie 63 milijonai skiriami Marijampolei kaip centrui ir esu įsitikinęs, kad numatytus planus įgyvendinsime, o miestas dar gerokai pagražės, – teigė jis.
Džiaugiasi gražia savo šeima
Paprašytas papasakoti apie savo asmeninį gyvenimą ir šeimą, politikas džiaugėsi sėkmingu šeimyniniu gyvenimu – su žmona Alma išaugino dukras Laurą ir Ingą, kurios sėkmingai baigė mokslus, sukūrė savo šeimas ir įsitvirtino gyvenime. Laura gyvena netoliese tėvų, yra baigusi vadybos mokslus ir jau nemažai metų dirba Nacionalinės mokėjimų agentūros Marijampolės skyriuje su projektais. Inga yra baigusi teisę ir dirba Seimo sekretoriate, praėjusią kadenciją buvo Seimo nario Sauliaus Skvernelio padėjėja.
Žmona Alma daug metų dirbo tuometėje prekybos bazėje, dar apie 16 metų buvo Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus darbuotoja, o šiuo metu taip pat jau išėjusi į pensiją. Senelius džiugina ir du anūkai: Arnas bei Evelina. Jau apie ketvirtį amžiaus Mitrulevičiai gyvena pačių statytame name šalia Marijampolės esančiame Triobiškių kaime, čia turi nemažą žemės sklypą, patys atlieka visus ūkio darbus ir džiaugiasi, kad sveikata kol kas dar tikrai gera.
Sukaupė įspūdingą trofėjų kolekciją
A. Mitrulevičius mielai sutiko parodyti ir daug metų kauptą savo medžioklės trofėjų kolekciją, apie kurią jau buvome girdėję ir anksčiau. Vienas iš p.Albino laisvalaikio pomėgių – medžioklė. Medžioti pradėjo 1977 metais ir nuo tada pradėjo kaupti savo kolekciją. Joje – ir paties sumedžiotų žvėrių kailiai, ir daugybė miške rastų žvėrių ragų, ir su medžiokle susiję daiktai, įsigyti iš kitų. Čia ir puiki lapės iškamša, ir daug mažų remezos lizdelių, ir gražūs įvairiausių žvėrių kailiai, ir daugybė pačių įvairiausių ragų.
P. Albinas sakė, kad medžioklė jam – laisvalaikio praleidimo būdas, jis niekada nebuvo tas, kuriam būtina iš medžioklės krepšį mėsos parsivežti. Jau daug metų vyras yra Žaltyčio medžiotojų klubo narys, į medžiokles vežasi fotoaparatą, padaro nemažai nuotraukų, stebi gamtą. Pats yra sumedžiojęs nemažai šernų, lapių, kiškių, stirnų, briedį.
Neretai sužeistų žvėrių A. Mitrulevičius teigia randantis ant kelio. Šypsodamasis prisimena, kad vienais metais vyko pastiprinti sveikatos į sanatoriją ir ant kelio pamatė automobilio partrenktą voveraitę. Žvėrelį jis įsidėjo į automobilį, savaitę laikė sanatorijos kambario šaldytuve, po to parsivežė namo ir dabar graži voveraitės iškamša yra šiame namų muziejuje.
Augina balandžius ir žvejoja
– Manęs kartais klausia, gal laukuose esu gimęs, kad mane taip traukia gamta, esu lyg jos vaikas. Gyvūnų, paukščių gyvenimas man tikrai įdomus nuo vaikystės, mėgstu stebėti, fotografuoti gamtą. Apie 20 metų auginau dėmėtuosius elnius. Jų atsisakiau tik neseniai, nes prisiveisė per daug, apie 50, o juos laikiau Kalvarijos savivaldybėje, reikėjo važinėti, daug pašarų suėsdavo. Dalį jų pardaviau, dalį palikau draugui, kiti patys pabėgo į gamtą, – pasakojo vyras.
Dar vienas p. Albino pomėgis – balandžių auginimas. Neretai A. Mitrulevičių sutiksi ūkininkų turgelyje perkantį grūdus balandžiams. Šiuos paukščius jis augina jau daugybę metų, turi nemažai dekoratyvinių balandžių, o sportiniai balandžiai žavi tuo, kad sugeba nuskristi šimtus kilometrų ir grįžti į namus. Buvo šiuos savo balandžius nuvežęs ir į Klaipėdą, ir į Varšuvą, ten paleidęs, o jie po kurio laiko sugrįžo pas šeimininką. Balandžių, kurių dabar turi apie 80, priežiūrai, gardų valymui reikia daug laiko, nemažai kainuoja ir lesinimas, tad iš žmonos vis sulaukia priekaištų dėl šio pomėgio ir žada, kad balandžių skaičių tikrai sumažins.
Dar vienas laisvalaikio pomėgis – žvejyba Norvegijoje. Ten jau buvo 8 kartus ir yra gavęs jūros vilko titulą, o didžiausias laimikis iki šiol yra 27 kilogramus svėrusi rudoji menkė, kurią parsivežė kaip trofėjų ir išdalino draugams. Žvejyba su bičiuliais marijampoliečiais Norvegijos jūroje dovanoja daug aštrių pojūčių, nes atviroje jūroje laiveliai nėra labai saugūs, reikia būti atidžiam. A. Mitrulevičius teigia dar bent kokį kartą norintis vėl grįžti į Norvegiją, pažiūrėti, kaip pasikeitė įspūdinga gamta garsėjantis Lafotenų kraštas.
– Metai bėga, jau ir mano amžius nemažas, bet džiaugiuosi, kad sveikata dar gera, kad kasmet su žmona galime pakeliauti, pažinti pasaulį. Šiemet aplankėme Italiją, Vatikaną, kitąmet planuojame vykti į Graikiją. Džiaugiuosi ir tuo, kad dar galiu būti aktyvus politiniame bei visuomeniniame darbe, dar esu reikalingas. Dabar jau toks laikas, kai reikia džiaugtis kiekviena gyvenimo diena, nors laikai dabar neramūs, daug nežinomybės dėl nesibaigiančio karo, – sakė atsisveikindamas A. Mitrulevičius.
Komentarai nepriimami.