Invazinės augalų ir gyvūnų rūšys garsėja išskirtiniu savo ekologiniu agresyvumu: patekusios į naujas augavietes ar tinkamas buveines jos beregint įsitvirtina, auga, dera ar veisiasi, sparčiai plėsdamos savo populiacijas. Pirmajame etape daugelis jų nesusiduria su plėšrūnais ir ligomis, neturi konkurentų, todėl ypatingo produktyvumo ar vislumo dėka beregint tampa vyraujančiomis, stelbiančiomis vietines rūšis, per daug intensyviai naudojančios (naikinančios) vietinius mitybos išteklius.
Autoriaus nuotrauka
Toks pakilimas kai kurioms rūšims trunka dešimtmetį-kitą, po to atsiranda jų teritoriniai ir mitybiniai konkurentai, paplinta ligos ir parazitai. Greitai šios rūšys jau nebūna vyraujančiomis, jos lyg „pritampa“ vietinės biologinės įvairovės kontekste. Galima būtų galvoti, kad įvyko naujos rūšies natūralizacija, kad ji susilygino su vietinėmis ir neigiama tokios rūšies įtaka nesvarbi. Tačiau į problemą pažvelkime iš esmės. Tą padaryti galime kalbėdami apie vieną rūšį – ondatrą.
Kaip žinome, tai Šiaurės Amerikos graužikas, į Europą atvežtas XX a. pradžioje. Dar 1905 metais penketas ondatrų įvežta ir paleista į tvenkinį netoli Prahos. Čia jos prigijo, sparčiai dauginosi bei ėmė plisti. Šiek tiek vėliau jų įvežta į Suomiją, Britų salas ir Sovietų sąjungą. Tokios introdukcijos tikslas – kailių paklausa: tikėta, kad šie graužikai greitai paplis ir taps žaliava kailių pramonei. Dar iki penktojo praėjusio amžiaus dešimtmečio Sovietų sąjungoje (pietų Sibire, Kazachstane, Europinėje dalyje) ondatrų buvo gausu, jų kailių paruošos didėjo neregėtu tempu, klestėjo kailių eksportas.
1951 m. Tilžės (dab. Sovietskas, Rusija) apylinkėse paleista 114 ondatrų, jos įsikūrė vietos ežerėliuose, Nemuno pakrantėse ir greitai pasiekė Nemuno deltą. Tikslingai į Lietuvą ondatros įvežtos 1954 metais (išleistos Trakų ir Anykščių rajonuose) ir 1956 m. (išleistos Lazdijų ir Zarasų rajonuose). 1964 m. Vilkaviškio rajone rastos ondatros, tikėtina, atklydo iš Lenkijos. Greitai jos paplito visur, apgyvendamos ežerus ir ežerėlius, pelkutes, kūdras, laukų šlapynes, privengdamos tik didžiųjų ir sraunių upių.
Ondatros nemoka tvenkti upelių, tačiau vandens telkinių šlaituose rausia 8–10 metrų ilgio urvus. Tokia jų veikla nepageidautina, ypač jų nelaukė žuvininkystės ūkiuose, polderių sistemomis reguliuojamose pievose Nemuno deltoje – ondatrų urvai dažnai tapdavo vandens nutekėjimo ar net pylimų griūties priežastimi. Tiesa, bene daugiausia ondatrų 1960–1980 m. gyveno būtent sekliuose, bet iki dugno žiemą neįšąlančiuose ežeruose, tvenkiniuose. Čia jos iš švendrų, nendrių ir kitų vandens augalų statėsi trobeles, jose gyvendavo visus metus. Žieminės trobelės skyrėsi, jos būdavo masyvesnės, apsaugančios nuo šalčio. Trobelės dugne esanti anga apsaugo žvėrelius, per ją jie gali sprukti nuo pavojų, taip pat tuo pačiu keliu atsiplukdyti žalinio maisto ar dvigeldžių moliuskų.
Šiandien sunku pasakyti, kiek ondatrų Lietuvoje gyveno jų populiacijos aukščiausio pakilimo metais; teigta, kad aštuntajame dešimtmetyje jų buvo apie 40000. Tuo galima abejoti, nes vien Žuvinto rezervate 1979–1980 m. žiemą buvo 1100 trobelių, kuriose gyveno ne po vieną, o po keletą ondatrų. Ypač daug jų buvo Nemuno deltoje. Bet kuriuo atveju, nuo 1963 m. prasidėjo ondatrų kailiukų paruošos, ilgainiui jos tapo nekontroliuojamos ir tikslios statistikos apie jas nėra.
Ondatros populiacija augo iki 1985–1988 metų, po to prasidėjo staigus jos mažėjimas; manoma, kad ženklios įtakos tam turėjo kanadinės audinės, tačiau reikėtų žvelgti šiek tiek giliau – tikėtina, kad ondatras ėmė veikti graužikams būdingo maro, kitų ligų sukėlėjai, parazitai.
Šiandien ondatra yra nuolatinė mūsų vandenų gyventoja, jos gausia nepavadinsi. Turint omenyje, kad per vasarą jos atveda bent 2 vadas (po 6–10 jauniklių), augimo potencija neabejotina. Prie jų skaičiaus mažėjimo arba išlaikymo tokiame lygyje gali prisidėti lapės, mangutai, jau minėtos kanadinės audinės (jų Lietuvoje kasmet sumedžiojama vos kelios dešimtys), taip pat nendrinės lingės, jūriniai ereliai. Žuvinte žiemą ondatras labai išradingai medžiodavo vilkai: pradraskę angą trobelės sienoje, įkišdavo snukį vidun ir laukdavo – išbaidytos ondatros, paplaukioję po vandeniu, greitai sugrįždavo namo ir patekdavo vilkams į dantis.
Kai kam gali pasirodyti, kad taip retėjanti rūšis verta apsaugos. Iš tikrųjų neturėtume taip galvoti, nes ondatra – invazinis žinduolis, padaręs daug neigiamų veiksmų mūsų ekosistemose. Be to, mes niekada nežinome, kada jų būklė vėl ims gerėti ir populiacijos išaugs. Todėl medžiotojai turi reguliuoti šių gyvūnų skaičių, galvodami ne apie niekam nereikalingus kailius, o apie mūsų gyvąją gamtą ir jos kompleksus.
Selemonas PALTANAVIČIUS
Komentarai nepriimami.