Marijampolės senosiose kapinėse baigiamas tvarkyti vienas senas kapas, kuriame palaidota nemažai Marijampolei nusipelniusi, bet jau gerokai primiršta Aleksandra Olina Treigienė. Iniciatyva sutvarkyti šį kapą kilo „Sūduvos“ gimnazijos gimnazistui, istorinės knygos „Asmenybės okupacijų labirintuose“ autoriui, Marijampolės savivaldybės Laisvės kovoms įamžinti komisijos nariui Aleksui Bartkui, o pinigus kapavietės tvarkymo darbams aukojo miesto gyventojai ir organizacijos.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
„Suvalkietis“ jau rašė apie tai, kad Aleksas ir išgarsėjo, ir daugelį nustebino, parašęs minėtą knygą apie Marijampolės inteligentus, pedagogus Feliksą Treigį ir Zigmą Masaitį. Šie tragiško likimo pedagogai svariai prisidėjo prie Marijampolės, kaip švietimo ir mokslo centro, garsinimo.
Rašydamas šią knygą vaikinas išsiaiškino, kad F. Treigio žmona Aleksandra Olina Treigienė (1893–1932) buvo prancūzė, žavėjusi visą tarpukario Marijampolę savo inteligencija, grožiu ir aukštu intelektu. Ji į platų gyvenimo kelią išleido ne vieną dešimtį mokinių, buvo puikus tarpukario inteligentijos bei aktyviosios visuomenės pavyzdys. Kartu su vyru Feliksu moteris įkūrė Marijampolės mokytojų seminarijos parką, buvo Mokytojų seminarijos ir Rygiškių Jono berniukų bei mergaičių gimnazijų mokytoja ir dėstytoja, mylinti mama, atsidavusi žmona.
– Treigienė, nors ir nebuvo lietuvė, bet Lietuvai ir Marijampolei davė tikrai daug. Už Felikso Treigio ji ištekėjo 1915 metais Rusijoje, Orsko mieste, kur ji dirbo realinėje gimnazijoje, baigusi studijas tuomečiame Petrapilyje (dabar – Sankt Peterburgas). Moteris ten mokytojavo, o F. Treigys iš pradžių buvo direktoriaus pavaduotojas, vėliau tapo direktoriumi.
1921 metais Marijampolėje dirbusių lietuvių pedagogų kvietimu ši šeima sugrįžo į Lietuvą, A. O. Treigienė dirbo Rygiškių Jono gimnazijoje, Mokytojų seminarijoje, kur dėstė prancūzų ir rusų kalbas. F. Treigiui tapus Mokytojų seminarijos direktoriumi, žmona jam padėjo įkurti nuostabaus grožio šios įstaigos parką, kuris buvo suprojektuotas pagal tuomet Prancūzijoje vyraujančias parkų madas. Moteris rūpinosi augalų bei gėlių atsiuntimu iš kitų šalių, ypač Prancūzijos. Ji netikėtai ir staiga mirė nuo vėžio 1932 metais, o F. Treigys su dukra Irena pastatė prabangų granito paminklą miesto kapinėse, – pasakojo „Suvalkiečiui“ A. Bartkus.
Šis kapas prie pagrindinio tako senosiose miesto kapinėse dėl savo dydžio ir grožio tapo išskirtiniu.
augiau nei dviejų metrų aukščio antkapinis paminklas, kuris tikriausiai buvo gamintas užsienyje, išpuoselėta kapo aplinka ir išvaizdi tvorelė traukė ne vieno praeivio akį. 1948 m. Feliksui mirus, o dukrai dar prieš Lietuvos okupaciją pasitraukus į Vakarus, kapo neliko kam prižiūrėti. Jo tvorelė surūdijo, pats paminklas pasviro į priekį.
„Suvalkiečiui“ gimnazistas pasakojo, kad, norėdamas imtis kapavietės tvarkymo darbų, jis iš Savivaldybės administracijos turėjo gauti tam leidimą, įrodyti, kad nėra likę jokių Treigių palikuonių Lietuvoje. Paskelbęs rugpjūtį apie iniciatyvą surinkti pinigų kapavietės atnaujinimo darbams, A. Bartkus gana greitai reikiamą sumą surinko ir lapkričio pradžioje buvo pradėti kapo tvarkymo darbai.
– Man džiugu, kad iniciatyvą palaikė ir pinigais parėmė 22 aukotojai – privatūs asmenys ir organizacijos. Daugiausia pinigų paaukojo „Mantingos“ labdaros ir paramos fondas, taip pat Marijampolės „Rotary“ klubo nariai. Pavyko surinkti 1370 eurų, ir prasidėjo kapavietės atnaujinimo darbai.
Buvo atvejų, kurie mane tikrai sujaudino – vienas jau pensinio amžiaus žmogus savaitę pagal sutartį dirbo kažkurioje įmonėje, o gautą algą pervedė į kapavietės atnaujinimo sąskaitą. Kai darbų išvakarėse atėjau apžiūrėti kapo, pamačiau, kad išravėtos piktžolės, susodintos gėlės ir uždegta žvakė – vėliau tai padaręs žmogus man sakė, kad ne visi gali prisidėti finansiškai, tad jis nutarė pasielgti taip. Buvo ir tokių žmonių, kurie sakė – jei tik darbus atlikusiam meistrui reikės pagalbos, praneškite, ateisime, – pasakojo Aleksas.
Tvarkydamas kapavietę čia dirbęs meistras Edgaras Polekas, grįžęs gyventi ir dirbti į Marijampolę iš emigracijos Didžiojoje Britanijoje, išgriovė senąjį suskilinėjusį tvoros, kuri jau grimzdo į žemę, pamatą, sulankstyta tvora buvo ištiesinta, išlietas naujas jos pamatas, kuris yra gilesnis, platesnis, su armatūra ir metalu viduje. Buvo atkastas ir antkapinio paminklo pamatas – jis, naudojant keltuvą, išlygintas, nes paminklas sviro į priekį.
Išgriautas senasis paminklo pamatas ir išlietas gilesnis, platesnis, su metalo konstrukcija. Atnaujintas ir antkapis, dar bus nudažyta ir baigta tvarkyti tvorelė, išpilta skalda. Planuojama, kad visi darbai baigsis jau po Naujųjų metų. Gimnazistas galvoja ir apie baigiamąjį akcentą. Jis norėtų, kad prie sutvarkytos kapavietės būtų atliktos liuteronų apeigos, nes A. O. Treigienė buvo uoli ir labai pamaldi liuteronė.
A. Bartkus dėkojo visiems, kurie prisidėjo prie šios iniciatyvos ir parėmė miestui nusipelniusios asmenybės paminklo atnaujinimą. „Šis atvejis parodė, kad žmonės nėra abejingi, kad jie vertina istoriją ir istorinių asmenybių nuopelnus. Kai manęs klausia, kodėl tuo rūpinuosi, atsakau, kad turime vertinti nebūtinai labai didžių žmonių nuopelnus, bet ir paprastų, eilinių, kurie darė tikrai didžius darbus“, – teigė jis.
Komentarai nepriimami.