Tai – apie moteris, kurias šiemet minime nebe pirmą kartą. Beatričė Kleizaitė-Vasaris ir Magdalena Birutė Stankūnienė: abiejų šaknys šiame krašte, abi gyvenimo sūkurių buvo nublokštos į užjūrius, bet niekada nepamiršo Lietuvos, abi kūrėjos, abi mecenatės… Abiejų gimimo šimto metų sukaktį minėjome sausio pradžioje, vos poros dienų skirtumu – o ir visi metai jubiliejiniai. Apie daug ką „Suvalkietyje“ rašėme, o šį kartą – apie šiltą, jaukią popietę Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje.
Šeštadienį, įsiterpusį tarp dviejų jubiliejinių dienų, čia susirinko gražus būrelis mielų, bet ne tokių jau dažnų Marijampolėje svečių. Lietuvos universitetų moterų asociacijos (LUMA) ir XXVII knygos mėgėjų draugijos nariai, pasikvietę Marijampolės menininkų klubą „Mūza“ bei kitus žmones čia nutarė ne tik prisiminti dvi iškilias šio krašto moteris, bet ir pasvarstyti apie kiekvieno mūsų galimybes bei vaidmenį saugant ir stiprinant šalies identitetą.
Galerijos kultūrinių renginių organizatorė Nina Fiodorova svečius supažindino su tik ką pradėjusia veikti jubiliejui skirta paroda, kurioje – Beatričės Kleizaitės-Vasaris gyvenimo bei veiklos atspindžiai, taip pat su jos padovanotų darbų ekspozicijomis (kai kas eksponuojama pirmą kartą).
Renginį vedusi XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė pasidžiaugė, kad gali būti šioje erdvėje: Beatričė 2005–2007 metais vadovavo šiai draugijai, jai buvo suteiktas Garbės narės vardas… „Mums ši diena ypatinga, nes prisimename žmogų, kuris tiek daug davė Lietuvai, su kuriuo tiek daug bendravome. Dar negyvendama Lietuvoje ji rūpinosi, kad gautume leidinių, domėjosi kultūriniu gyvenimu – ir dabar matome, kiek nuveikė. Jos dėka Kaunas pamatė nepaprastai daug parodų, pažino didžiuosius mūsų dailininkus. Ką gali vienas žmogus, saugodamas lietuvišką tapatybę? Labai daug.
Ji dirbo iki paskutinės dienos, mokėjo dalintis, suprasti žmogų. Jos dovanoti darbai saugomi muziejuose, galerijose, sudėti į albumus, knygas, išleistos jos pačios knygos… Mūsų draugijoje įvairūs žmonės, kuriuos jungia bendri tikslai – per šiuos ryšius teko pažinti ir Magdaleną Birutę Stankūnienę, kuriai irgi turime nusilenkti už jos mecenatystę. Abi šios moterys, gimusios tuo pačiu laiku, ėjo ir panašiais, ir skirtingais keliais, buvo skirtingų charakterių, tačiau abi vienijo tai, kad abi kūrėjos, suvalkietės ir mylėjo Lietuvą“.
„Mūzos“ klubo vadovė Onutė Surdokienė, dirbdama Marijampolės kultūros centre parodų organizatore, su Magdalena Birute Stankūniene bendravo bent dvidešimt metų, jos gimimo dieną visada būdavo renkamasi prie apvalaus stalo aptarti prabėgusių kultūros metų bei pakalbėti apie prasidedančius. Kartais dailininkė būdavo parašiusi laišką, skambindavo (tokių virtualių galimybių kaip šiandien dar nebuvo), irgi jau būdavo suplanavusi keliones ar naujas siuntas… Negailėdavo ir patarimų ar nurodymų. Šie susibūrimai vykdavo ir jai išėjus. „Šiemet susibūrėme šioje erdvėje, kartu atiduodami pagarbą ir kitai mecenatei, abiems dėkodami. Kultūros centre saugoma Magdalenos Stankūnienės padovanota vertinga paveikslų kolekcija, jubiliejų mini biblioteka, kiek žinau, yra planų vasarai“, – sakė O. Surdokienė, atsiimdama popietės rengėjų apdovanojimą.
Rašytojas Laimonas Inis irgi yra bendravęs su abiem mecenatėmis. „Kilnią dvasią turi rašantys, tapantys, kitus dalykus kuriantys žmonės. Minėdami dviejų gabių moterų gimimo šimtmetį pasidžiaukime, kad jų talentas, darbai nepaklydo šios žemės labirintuose, o sugrįžo į Sūduvą. Jos dvasia pulsuoja jų pačių ar tų, kuriuos jos sugrąžino į tėvynę, darbuose“.
Rašytojas L.Inis domisi tautosaka, giluminiais baltiško, pagoniško mentaliteto klodais, jį domina senieji papročiai. Tad vieną savo knygų nutarė iliustruoti žemaičių autorių paveikslų reprodukcijomis, kurias užmatė Beatričės Kleizaitės-Vasaris galerijos kataloge. Paprašė leidimo jas panaudoti – sakė buvęs nustebintas jos geranoriškumo. Kitos knygos iliustracijas pamatė Magdalenos Birutės Stankūnienės grafikos parodoje: raižiniai jau regėjosi kaip knygos (teksto) dalis… Dailininkė ne tik mielai leido jas naudoti, bet ir padėjo knygą išleisti.
Renginyje dalyvavo ir ne pirmą kartą Marijampolėje besilankanti Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Kaspersen (Caspersen). Tai jos dėka pas mus ir buvo atvežtas žymios dailininkės Juzės Katiliūtės palikimas. Jūratė yra aktyvus žmogus, nepaliaujantis rūpintis lietuvybės reikalais ir žvelgiantis į tai iš įvairių pozicijų. Beje, ji irgi yra XXVII knygos mėgėjų draugijos narė. Pasidžiaugusi, kad gražiai minimas prakilnių kultūros moterų jubiliejus ji, jau trisdešimt metų gyvenanti ne Lietuvoje, sako labai suprantanti jų norą grįžti į gimtinę ir ją praturtinti. „Šiandien išvažiavusiųjų dauguma po kelių dešimtmečių irgi greičiausiai grįš: kas darbais, kas pelenais… O ne vieno darbai irgi gali virsti pelenais.
Turėtume galvoti apie tai, kad to neįvyktų, kad tai, kas sukurta, neliktų svetimame krašte, kur galbūt niekam nerūpės. Kaip būtų, jei abi šiandien minimos moterys nebūtų tuo pasirūpinusios pačios? Išeivių palikimas labai svarbu, kad tai, kas sukurta, neliktų svetimame krašte – šią idėją iškėlė airiai. Ieškoti, pritraukti, aiškinti… Vis labiau raibuliuoja idėja kurti ir burti kraštiečių draugijas – ne vien Lietuvoje, bet ir šalyse, kur mūsų tautiečiai gyvena. Žmonės turi žinoti, kad yra laukiami savo krašte.
Visuomeniniais pagrindais tokių draugijų nemažai, bet jos galėtų turėti ir kitokį statusą. Šiuo klausimu daug darome“.
Šioje popietėje išsakyta daug prasmingų minčių, kviečiančių pamąstyti – o ir veikti. Už Beatričės Kleizaitės-Vasaris atminimo saugojimą, už gražią galerijos veiklą dėkota Ninai Fiodorovai, apdovanota ir daugiau šventėje dalyvavusių žmonių.
Komentarai nepriimami.