Dažnai girdime klausimą: ar šaltą žiemą neiššals visi uodai ir erkės? Daug kas šiems gyviams to linkėtų. Tačiau jie, pasirodo, žiemą jaučiasi visai gerai ir net nesiruošia sušalti. O kaip ją išgyvena visi kiti vabzdžiai ir voragyviai, kurių įvairovė mūsų gamtoje labai turtinga?
Autoriaus nuotraukos
Net tada, kai žiemos būdavo „tikros“, vabzdžiai ir įvairios jų vystymosi stadijos – nuo kiaušinėlių iki lėliukių – gyvuodavo visai gerai. Maža to, suaugėliai vabzdžiai skraidydavo, o lervos ir vikšrai ropodavo sniegu ar ledu. Dabar, pasikeitus žiemų charakteriui, jie jaučiasi dar geriau. Tačiau ypatingo lūžio jų biologijoje neįvyko. Žiemos metu aktyvios būna rūšys, kurioms tai būdinga. Visos kitos prie ekstremalių sąlygų iš esmės neprisitaikiusios ir kol kas žiemos nepažįsta.
Ar teko matyti, kaip snieguotą žiemos dieną miške, užuovėjoje, skraido žieminiai uodukai? Nors būna keletas laipsnių šalčio, tačiau šie gležnučiai uodeliai jaučiasi kuo puikiausiai. Kas lemia jų tvirtybę? Jie, kaip ir kiti žiemą aktyvūs vabzdžiai, savo limfoje (vabzdžiai neturi „tikro“ kraujo) turi glicerinui artimų medžiagų, kurios atsparios šalčiui. Mūsų supratimu, tai primena mūsų automobilio radiatoriuje esantį aušinimo skystį. Maža to, vabzdžiai savo krūtinėlės temperatūrą gali pakelti bent dešimčia laipsnių – toks būdas anksti pavasarį padeda išgyventi kamanėms.
Šiemet iki gruodžio vidurio vakarais ir naktimis dar skraidė žiemsprindžiai – šie drugiai blyškiais sparneliais labai gležni, bet gerai jaučiasi esant nulio laipsnių temperatūrai ir sningant. Tiesa, skraido patinėliai, o patelės yra besparnės, primenančios primityvius vabzdelius. Gali būti, kad toks primityvumas joms užtikrina saugumą: ropodamos žolėmis, jos bet kada gali nukristi žemėn ir taip išvengti pavojų.
Kai kam žiema – ne tik poilsio ir išgyvenimo metas. Ar esate matę ant ąžuolų lapų prikibusius „obuoliukus“? Iš tikro tai nieko bendro su vaisiais neturintys galai, kurie susiformavo jų vapsvelėms pažeidus lapo gyslas. Šis biologijos bruožas naudingas 3-4 milimetrų ilgio sparnuotoms vapsvoms. Tačiau dabar žiema, lapų nėra, jie visi ant žemės. Storas galo užpildo sluoksnis saugo viduje esančią lervutę…
Taigi, taip galvojame mes, o ta lervutė seniai virto maža vapsvele, neseniai pragraužė galo šoną ir nuskridusi ant ąžuolo pumpuro sudėjo kiaušinėlius. Nesistebėkite, taip būna ir šaltą žiemą – iš kiaušinėlių išsiritusios lervutės medžio pumpuruose suformuoja naujus galus, kuriuose iki pavasario vidurio išsivysto sparnuotos ąžuolinių galų vapsvelės. Kai išsprogsta ąžuolų lapai, jos pažeidžia jų gyslas, pažeistoje vietoje sudeda kiaušinėlius ir taip būsimus palikuonis aprūpina namais – nauju galu.
Čia pat gyvena dar viena ąžuolinių vapsvelių rūšis: jos atstovai besparniai, ropodami sniegu veikiau primena rusvas skruzdėlytes. Žiemą išsirita tik patelės, kurios neapvaisintos deda gyvybingus kiaušinėlius ant ąžuolų šakų, o iki vasaros vidurio lervutėms apsaugoti susiformuoja įvairių formų išaugos – galai. Juose išauga jau dviejų lyčių vapsvelės, jos kiaušinėlius deda į žemę, o žiemą pasirodo iš šių kiaušinėlių užaugusios besparnės vapsvelės.
Žiemą ant sniego dažnai matome ropojančias juodas (lyg aksomines) minkštvabalio lervas, pūkuotus drugio meškutės vikšrus. Kokia žiema bebūtų, tikriesiems žiemos vabzdžiams ji nedaro jokios įtakos. Beje, o kodėl neiššąla uodai, mašalai ir erkės?
Pirmiausia, daugelio vabzdžių kiaušinėliai žiemoja sudėti į žemę, dumblą, pūvančią, yrančią medieną. Atšilus jie pradeda vystytis. Šiek tiek uodų žiemoja suaugėlio stadijoje, juos galite rasti savo rūsyje. O erkės – ne vabzdžiai, bet voragyviai, jos atsparios net labai dideliam šalčiui, tuo labiau, samanose po sniegu jaučiasi labai saugiai. Čia pat ir net ant sniego galima rasti ir visą žiemą aktyvių vorų. Tiesa, jiems sušalti tikrai nelinkime.
Selemonas PALTANAVIČIUS
Komentarai nepriimami.