Šiandien, sausio 25-ąją, peržengėme žiemos vidurio ribą ir minime pusiaužiemį. Tradiciškai ši diena siejama su įvairiais papročiais ir gamtos stebėjimais, kurie padeda numatyti likusios žiemos orus, organizuoti ūkio darbus, planuoti derlių.
Moderniais laikais pusiaužiemio tradicijos nebe tokios aktualios, tačiau vis dar prasmingos. Viduržiemio ritualai ir simboliai šiuolaikiniam žmogui primena sustoti, pažvelgti į mus supančią aplinką ir prisiminti natūralų ritmą, kuriuo gyveno mūsų protėviai.
Pavasario paieškos viduržiemį
Tamsių, šaltų ir ilgų žiemų išvarginti mūsų protėviai be galo laukdavo pavasario. Pusiaužiemis jį tarsi suponuodavo – sausio 25-ąją, lyginant su žiemos saulėgrįža, šviesaus paros meto suskaičiuojama valanda ir devyniomis minutėmis daugiau. Marijampolės kultūros centro vyriausioji specialistė etnokultūrai Eglė Alenskaitė primena, jog tradicinėje kultūroje buvo sakoma, kad per pusiaužiemį diena pailgėja per gaidžio žingsnį arba, kaip etnologas Libertas Klimka yra užfiksavęs, per avinuko šuolį.
Papročiai ir mitai – iš buities
Pusiaužiemis, E. Alenskaitės žodžiais, ilgėjančio šviesaus paros meto pranašas ir pirmųjų pavasario ženklų paieškos pradžia. Grįžtant saulei žmonės vis dažniau išeidavo į gamtą, sodą ieškoti bundančios gamtos ženklų. Stebėdavo, kaip į ilgėjančią dieną reaguoja medžių pumpurai: ar jau pabrinkę, galbūt pakeitę spalvą. Krutindavo obelų šakas, lyg primindami, kad iki budimo, žydėjimo medžiams nebedaug liko.
– Tradicinėje kultūroje viskas ateidavo iš tikrų dalykų. Šaltis, tamsa, žiema pabosdavo, todėl žmonės laukdavo šviesos, žalumos, gamtos budimo. Apie tai gimė ir pusiaužiemio mitai bei papročiai. Pavyzdžiui, šią dieną bitininkai eidavo tikrinti avilių. Į juos pabelsdavo ir sakydavo, kad bitėms liko puse miego mažiau. Gaspadorius turėdavo sužiūrėti, ar iki pavasario užteks pašarų ūkio gyvuliams, o šeimininkė – ar pakaks miltų duonai iki šviežio grūdo, – papročius vardija etnologė.
E. Alenskaitė sako, kad dabar javus duonai mažai kas augina, tačiau jei šeimininkės žiemai sandėliuoja, šaldo uogas, daržoves, grybus, šį paprotį galima pritaikyti ir mūsų kasdienybėje.
Žiemos likimą sprendžia barsukas
Vienas žinomiausių pusiaužiemio simbolių – barsukas, kuris, kaip skelbia lietuvių liaudies išmintis, šią dieną apsiverčia savo guolyje. Tikima, kad barsuko elgesys pranašauja orus.
– Jei iš olos išlindęs barsukas pamato saulę, žiema bus trumpa. Tikima, kad pamatęs ryškią šviesą ir savo šešėlį žvėrelis krenta miegoti ant to paties šono, taigi, netrukus atsikels, o žiema greit baigsis. Jei diena apsiniaukus, ūkanota, sakoma, kad žiema užtruks. Esą tokiomis oro sąlygomis barsukas išeina iš olos, pavaikšto pusdienį po mišką, pakvėpuoja grynu oru ir grįžęs į olą krenta miegoti ant kito šono, taigi pavasario greitai tikėtis neverta, – mitą paaiškina etnologė ir priduria, kad šios barsuko „pranašystės“ nereikėtų suprasti tiesiogiai.
Pasak E. Alenskaitės, vargu, ar iš tiesų įmanoma pamatyti barsuką būtent pusiaužiemio dieną išlendantį iš olos. Ko gero, sprendimą, ar toliau miegoti žiemos miegu, ar jau keltis, žvėrelis priima nebūtinai pagal šios dienos orą.
Šiuolaikinėje kultūroje pusiaužiemis praranda prasmę
Etnologė sutinka, kad kiti pusiaužiemio papročiai bei mitai taip pat sunkiai pritaikomi mūsų kasdienybėje arba nelabai aktualūs. Šylant klimatui nebeturime baltų, užsnigtų žiemų, gyvename tarsi nesibaigiančio rudens sąlygomis – pumpurais augalai ir medžiai ima puoštis kone iš karto numetę lapus. Nepaisant to, etnologė sako, kad vienas dalykas tebėra aktualus ir pritaikomas.
– Dienos pailgėjimą pajuntame, ko gero, visi. Kas pamato akimis, kas pajaučia savo organizmu. Ilgėjanti diena išlieka pavasario pranašas. Kitką sudėtinga pritaikyti. Pavyzdžiui, anksčiau kai kurie žmonės šią dieną nevalgydavo bulvių tikėdami, kad naujojo derliaus šakniavaisiai sukirmys. Dabar viskas kitaip – bulves dažniau perkame, nei auginame, taigi ir tikėti, jog daržovės sukirmys nelabai prasminga, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Skatina tradicijas prisiminti šeimoje
Nors šiandien ir nelabai aktualūs, E. Alenskaitė viliasi, kad pusiaužiemio papročiai ir tradicijos neliks visiškai užmiršti. Atsakomybės šioje srityje imasi mokyklos, darželiai, neformalaus švietimo bendruomenės, bet dalykai geriausiai įsimenami, kuomet ateina iš šeimos.
– Jei namuose tądien prisimenamas mitas apie ant kito šono besiverčiantį barsuką ir tikima, kad tai turės įtakos likusiems žiemos orams ar bundančios gamtos apraiškoms, kažkas atmintyje išliks, – viliasi pašnekovė.
Komentarai nepriimami.