Per gyvenimą – su mylimu žmogumi ant pečių

Marijampoliečius Neringą ir Vytautą Kirkliauskus jų jaukiuose namuose aplankėme artėjant Vasario 14-ajai, šv. Valentino dienai. Jau daugiau kaip 15 metų gimtąjį miestą ir visą Lietuvą garsinanti pora turi neįprastą užsiėmimą ir sėkmingai varžosi žmonų nešimo čempionatuose, yra tris kartus tapę šios rungties pasaulio čempionais. Pokalbio metu jie abu ne kartą pabrėžė, kad toks neįprastas užsiėmimas yra ne tik jų hobis, ne tik sportas, bet ir šeimą, tarpusavio santykius stiprinantis veiksnys. Tad ir pernai metams baigiantis įteiktas Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, medalis Kirkliauskams buvo skirtas už Marijampolės vardo garsinimą, tvirtos šeimos institucijos ir santykių puoselėjimą.

Sudomino straipsnis laikraštyje

mokejimai.suvalkietis.lt reklama

Pasak Vytauto, buvo 2009 metai, kai vieną dieną darbe jis atsitiktinai pamatė straipsnį laikraštyje apie Suomijoje vykusį žmonų nešimo čempionatą ir jį laimėjusius suomius. Apžiūrėjo ir nugalėtojus nuotraukoje, pagalvojo, kad tai tikrai įdomu, informacija pasidalino su Neringa. Abu pasvarstė, kad Vytautui, anksčiau užsiėmusiam sunkiąja atletika, jėgos trikove, tai padėtų varžytis, nes, kaip pats sakė, stiprias kojas yra paveldėjęs iš tėčio, žinomo galiūno Alvydo Kirkliausko. Pliusas buvo ir tai, kad Neringa taip pat sportavo ir mažai svėrė, o vienas iš varžybų Suomijoje reikalavimų yra, kad moters svoris neviršytų 49 kg.

– Pagalvojome, kad bėgimo rezultatus galima gerinti, treniruotis, kvėpavimą ir ištvermę taip pat įmanoma koreguoti. Man tada buvo tik 30 metų, aktyvųjį sportą buvau baigęs, bet dar norėjosi kažkur save išbandyti. Tada mano pažįstamas galiūnų varžybų organizatorius Vytautas Čypas Dusetų miestelyje sugalvojo žmonų nešimo varžybas surengti Dusetose kraštiečių ir sporto šventės metu. Aš jam padėjau organizaciniame darbe, paruošėme įstatus. Mes ten nuvažiavome su Neringa ir tas varžybas laimėjome.

Jau 2010 metais dalyvavome tokiose varžybose Latvijoje ir pirmą kartą nuvykome į Suomiją, į nedidelį už 480 kilometrų nuo Helsinkio esantį Sonkajarvi miestelį, turintį tik apie 3600 gyventojų. Pasaulio žmonų nešimo čempionatas ten vyko jau 27 kartus, jį porai metų buvo nutraukusi tik kovido pandemija. Nieko tada nežinojome, viskas buvo nauja ir pirmojo mūsų starto metu laimėjome 5-ą vietą, – prisiminė V. Kirkliauskas.

Į čempionatą Suomijoje – savo mašina

Pasak jo, pernai jų pora čempionate šiame Suomijos mieste dalyvavo jau 8 kartą ir trečią kartą laimėjo čempionų titulą. Visus tuos kartus į Suomiją jie važiavo savo mašina, neskrido lėktuvu, nes, kaip juokavo Vytautas, nugalėtojai ten gauna tiek čempionato rėmėjų alaus gamintojų firmos skardinių alaus, kiek sveria žmona, tad 49 skardines jie negalėtų pargabenti lėktuvu. Tiesa, nemažai alaus pora išdalina vietoje, namo parveža tik paragauti artimiesiems.

Lenktynėse pernai dalyvavo 48 poros iš 15 pasaulio šalių. Kitose šalyse vyksta nacionaliniai žmonų nešimo čempionatai ir jų nugalėtojai vyksta varžytis į pasaulio čempionatą Suomijoje. Lietuvoje vietos čempionatai nerengiami, o Dusetose varžybos vykdavo vienu metu su čempionatu, tad Kirkliauskai Dusetose daugiau negalėjo dalyvauti, nes pirmąjį liepos savaitgalį vykdavo į Sonkajarvi.

Kasmet čempionate dalyvių laukia ta pati 253,5 metro trasa, joje tenka įveikti du medinius rąstus, taip pat baseiną su vandeniu. Pasak Vytauto, jam trasoje, kuri atrodo neilga, sunkiausia būna finišuoti, nes su kiekvienu žingsniu bėgti nešant 49 kilogramus sveriančią žmoną vis sunkiau. Žinoma, žmona gali sverti ir daugiau, bet tada Vytautui būtų dar sunkiau ją nešti. Neringą Vytautas trasoje neša kabančią žemyn galva, tad jai sunkiausia yra būtent baseine su vandeniu.

Baseinui įveikti – sava metodika

– Man prieš varžybas numetus svorio būna labai šalta, o tas baseino vanduo yra ledinis. Kabant žemyn galva ji atsiduria vandenyje, nes baseinas yra maždaug metro gylio, tad nežinau, kuriuo momentu bus tas vanduo. Vytautas man ištaria „op“, tai ženklas, kad jau šoks į baseiną. Tada viena ranka jį paleidžiu, kita užsikemšu nosį, kad į ją nepatektų vandens, nes jame išbūnu kelias sekundes. Pirmą kartą, kai nežinojau, kas laukia, buvo paprasčiau, drąsiau, o dabar kaskart jaudinuosi, be to, reikia saugotis, kad nesusižaločiau nosies, reikia pasukti veidą į šoną atitinkamu momentu, – prisiminė trasos iššūkius Neringa.

Ji teigia, kad nuo mažų dienų buvo sportiška, ją domino ne lėlės, o su kiemo Kauno gatvėje vaikais žaidžiami futbolas ar krepšinis, taip pat tinklinis, kai tinklelį atstodavo skalbinių virvė. Mokykloje Neringai gerai sekėsi fizinis lavinimas, greitai bėgo, toli šoko, buvo pradėjusi lankyti ir lengvąją atletiką, bet nusvėrė muzikos mokykla, kurią norėjo baigti. Tinklinį marijampolietė žaisdavo ir studijų metais.

Pasak sutuoktinių, nėra jokių metodikų, taisyklių, kaip ruoštis tokiam išbandymui, tad Vytautas pats sugalvojo tą metodiką. Intensyvus pasirengimas prasideda gegužę ir trunka du mėnesius, kai jie ruošia savo kūnus varžyboms, bėgioja, lankosi sporto salėje, manieže, kartą per savaitę Vytautas bėgioja su svoriu, o Neringa stengiasi nepriaugti svorio. „Mano ūgis 170 centimetrų, tad išlaikyti 49 kg svorį nėra paprasta. Žinoma, rengiantis čempionatui du mėnesius reikia laikytis ir griežtos dietos, nevartoti jokių angliavandenių, pasirinkti maistą su daug baltymų. Mes nesame vegetarai, bet ir šiaip kiaulienos valgome mažai, dažniau renkamės vištieną, kalakutieną“, – sakė moteris.

Namuose laukia artimieji su muzika

Anot Vytauto, dalyvauti tokiose varžybose jam labai padeda ir tai, jog turi išties stiprias kojas, yra daręs pritūpimus su 315 kg svoriu. Kojas vyras labai saugo artėjant varžyboms, nes bet kokia trauma, kad ir menkas nikstelėjimas nubrauktų visą pasirengimą. Čempionate Suomijoje jie dalyvavo kasmet, išskyrus 2012–2013 ir 2016–2017 metus, kai šeima susilaukė sūnų Nojaus ir Adomo. Dar du kartus varžybos nevyko dėl kovido.

– 2015 metais mums labai nepasisekė. Tai buvo pačios stipriausios varžybos, aš trasoje paslydau baseine, mes praradome kelias sekundes ir užėmėme tik 5 vietą. Labai nusivylėme, tada jau sakėme, kad daugiau nestartuosime. Tačiau vėliau nusiraminome ir į trasą Suomijoje grįžome dar ne kartą. Vienas dalykas, kai tu važiuoji namo į Marijampolę laimėjęs auksą, kai namuose laukia būrys giminių, artimųjų ir kaimynų su muzika, ir visai kas kita, kai nelaimi. Tada prašome nesirinkti. Draugai man sako, kad mes puikiai pasirodėme, laimėjome antrą vietą, o aš atsakau, kad mes pralaimėjome pirmą vietą, – teigė sportininkas.

Anot Kirkliauskų, nemažai sėkmės trasoje priklauso ir nuo oro sąlygų. Patogiausia rungtyniauti, kai šviečia saulė, o temperatūra siekia 20–22 laipsnius. Labai sėkmingi porai buvo 2018 ir 2019 metai, kai jie laimėjo pasaulio čempionatus Suomijoje. Abu puikiai prisimena pirmąjį aukso medalį, kai nuolat su jais dėl aukščiausio apdovanojimo besivaržantys suomiai atsiliko ir jau buvo matyti, kad jie nelaimės, nors buvo laimėję daug kartų. Beje, tos poros vyrui šiemet liepą sukaks jau 60 metų.

– Apima didžiulis džiaugsmas, euforija. Trasą geriausieji įveikia vos šiek tiek daugiau nei per minutę, nugalėtoją kartais lemia dešimtosios sekundės dalys. Mes su Neringa turime tradiciją, kad aš iš karto baigęs bėgimą užsikeliu ją ant pečių, mes nueiname padėkoti žiūrovams. Per tiek metų mus jau atpažįsta, turime daug gerbėjų, kurie ploja, palaiko, jau ir starto mokesčio mums, kaip laimėtojams, mokėti nereikia.
Aplink susirenka daug žurnalistų, visko klausinėja, po to vyksta apdovanojimai salėje, kur pagerbiami ir pagrindinio konkurso laimėtojai, ir sprinto, komandinių varžybų laimėtojai. Pernai aš gavau prizą ir kaip stipriausias dalyvis. Piniginių prizų nebūna, bet iš rėmėjų gauname buities daiktų, laikrodžių ar pan., – sakė Vytautas.

Kovos būna labai įtemptos

Paklausti, ar sunkiau buvo iškovoti čempionų vardus 2018 metais, ar juos išlaikyti 2019-aisiais, abu teigė, kad sunkiau buvo antrą kartą laimėti. Pasaulio čempionų vardus Kirkliauskai pernai iškovojo jau trečią kartą, kai labai norėjo atsirevanšuoti už pralaimėjimą 2023-aisiais. „Pernai tie suomiai buvo treti, antrą vietą užėmė labai stiprūs amerikiečiai, kurie, manau, pasieks dar ne vieną pergalę. Kai suomių porai pralaimėjome ir 2022, ir 2023 metais, vienintelis noras pernai buvo laimėti, ir tai pavyko. Amerikiečiai trasoje nuo mūsų atsiliko vos 0,2 sekundės, suomiai nuo pastarųjų – 0,6 sek. Tai tik įrodo, kokia įtempta kova vyksta“, – prisiminė Vytautas.

Anot pašnekovų, jie nesupranta, ką suomiškai kalba čempionato vedėjas, suomiai dažnai ir Kirkliauskų pavardę nesugeba teisingai ištarti, bet visas įtampas, stresus ir pasiruošimo bei dalyvavimo vargus atperka akimirkos, kai į viršų kyla lietuviška Trispalvė, kai skamba Lietuvos himnas. Tėvelius labai palaiko ir jau dukart į Suomiją kartu važiavę aštuonmetis Adomas bei trejais metais už brolį vyresnis Nojus, kurie taip pat yra sportininkai. Vyresnysis net žada po kažkiek metų, kai užaugs, pats dalyvauti žmonų nešimo čempionate.

Svarbiausias apdovanojimas – Šv. Jurgio medalis

– Esame tvirtai įsitikinę, kad šis sportas yra ir šeimos suartinimo priemonė. Tai bendras pomėgis šeimoje, jis jungia ir labai suartina, kartu leidžiame laisvalaikį, kartu treniruojamės, kartu vykstame į keliones. Aš noriu, kad Neringa visada būtų šalia. Laisvalaikiu mes mėgstame lankytis kino teatre, koncertuose, važiuojame į spektak­lius kituose miestuose. Prie namo yra nemažas sklypas, jame taip pat yra ką veikti. Ne sportas yra esmė, o darna, sutarimas, nes jei nesutarsi su žmogumi, tai nepadės joks sportas. Aš niekada negalėčiau taip nešioti kito žmogaus, tik Neringą, – pabrėžė Vytautas.

Pasak jo, sportas, laisvalaikis padeda pailsėti ir nuo įtempto darbo, naktinių pamainų. 46-uosius metus einantis vyras dirba saugos pamainos viršininku Marijampolės kalėjime, neretai tenka budėti naktimis. Šiemet 39-ąjį gimtadienį minėsianti Neringa mokytojauja Liudvinave, moko lietuvių kalbos ir tikybos.
Paklausti, ką jiems reiškė apdovanojimas Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliu, sportininkai teigė, kad tai pats svarbiausias jų ilgamečio triūso garsinant Marijampolę ir Lietuvą, stiprinant šeimos pamatus įvertinimas. „Mes nuėjome jau netrumpą kelią, ir tikslas garsinti gimtąjį miestą ir šalį visada buvo labai svarbus, teikęs daugiausia pasitenkinimo. Smagu, kad pastebi, įvertina, o garsas apie mus sklinda ir į kitas šalis – sulaukėme ir pusbrolio, gyvenančio Amerikoje, skambučio, kuris mus pamatė kažkurioje televizijos laidoje, draugas, gyvenantis Norvegijoje, apie mus išgirdo per vietos radiją, Danijoje mus irgi rodė per televiziją. Vadinasi, ne veltui stengtasi ir kovota“, – sakė jie.

Kirkliauskai jau galvoja ir apie šių metų čempionatą, kuriame ruošiasi dalyvauti. Kaip įrodė minėtas suomis, amžius šiame sporte nėra lemiamas veiksnys, tad dabar, kai jau nėra būtino noro atsirevanšuoti ir vėl laimėti, bus malonu tiesiog dalyvauti ir varžytis. Palinkėkime, kad suomiai dar ne kartą plotų marijampoliečiams su sunkiai ištariamomis jiems pavardėmis, o virš stadiono į patį aukščiausią stiebą, skambant „Tautiškai giesmei“, dar ne kartą kiltų lietuviška Trispalvė.