Galite klausyti ir straipsnio garso įrašą
Dažnai į Marijampolę atvykstantiems turistams pasakoju, kad mūsų mieste komunistams taip ir nepavyko pastatyti Lenino paminklo, o caras savo valdymo laikais turėjo problemų statydamas Marijampolėje cerkvę.
Pradžioje cerkvę buvo numatyta statyti centrinėje miesto aikštėje, bet nepasisekė. Ir tada staiga iškilo net trys cerkvės. Tai – dabartinė šv. Vincento Pauliečio bažnyčia, kuri pradėta statyti 1900 m. spalio mėnesį, o pašventinta 1901 m. rugsėjo 2 d., suteikiant jai šv. Nikolajaus Stebukladario titulą. Cerkvė čia veikė iki 1914 m., kuomet vykstant Pirmajam pasauliniam karui miestą okupavo vokiečių kariuomenė.
Kitų dviejų cerkvių statybos data ilgai buvo neaiški. Kai kas rėmėsi „Vikipedija“, nurodydamas vienus ar kitus metus, bet, atleiskite, tai ne itin patikimas šaltinis.
Lietuvos valstybės istorijos archyve pavyko aptikti bylą, kurią pasklaidžius paaiškėjo abiejų cerkvių pastatymo datos, nors pagal aprašą tai turėjo būti tik šv. Trejybės cerkvė.
1894 m. prie Marijampolės vyrų gimnazijos (dabar Rygiškių Jono gimnazija) buvo pristatyta šv. kunigaikščio Aleksandro Nevskio dviejų aukštų mūrinė cerkvė. Lėšas jos statybai skyrė šv. Sinodas – 3000 RB, aukotojai – 700 RB, iš gimnazijos buvo atseikėta 500 RB.
Pirmajame aukšte buvo cerkvės sargo patalpos ir pagrindiniai laiptai į cerkvę. Antrajame aukšte – šv. Aleksandro Nevskio altorius ir „ne itin turtinga puošyba“, o virš cerkvės varpinėje įtaisyti šeši varpai. Cerkvė turėjo tris etatus: šventiko, psalmininko ir cerkvės sargo. Ji tikrai veikė iki 1914 metų.
Šv. Trejybės mūrinė cerkvė stačiatikių kapinėse pastatyta 1907 m. Lėšas jai aukojo vietos gyventojai stačiatikiai. Joje pamaldas laikė šv. Aleksandro Nevskio cerkvės šventikas. Kodėl dar reikėjo trečios cerkvės?
Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkve naudojosi kariuomenė, ji dažnai buvo vadinama tiesiog husarų pulko cerkve, todėl marijampoliečiai stačiatikiai norėjo turėti savo cerkvę ir neapsiriko. Ji veikė pokariu, kol sovietų nebuvo uždaryta, ir veikia iki šiol.
Marijampolė – ne tik žydų, lietuvių, vokiečių, lenkų miestas, tai ir rusų miestas. Nemaišykite su caro kariniais daliniais ir valdininkais. Tarpukario Marijampolėje gyvenusių rusų skaičius buvo nedidelis. Pagal pateikiamas ataskaitas svyravo nuo, pvz., 1934 m. 140 asmenų (65 vyrai ir 75 moterys) iki 1940 m. 102 asmenų (42 vyrai ir 60 moterų). Tai buvo senstanti bendruomenė, nes vedybų ir krikštynų buvo labai nedaug. Po Antrojo pasaulinio karo cerkvę telankė 20–30 žmonių.
Nuo 1934 m. ir karo metu šventiku buvo Leonidas Dmitrijevičius Vorobjovas (g. 1877 m.), vedęs. Jo žmona Marija Timofejevna buvo dešimt metų jaunesnė už vyrą. Turėjo sūnų Nikolajų. Pats L. D. Vorobjovas gimė Maskvoje, Ginklų arsenalo tarnautojo šeimoje. Nuo 1902 m. jis dirbo Kauno komercinės mokyklos mokytoju. Pirmojo pasaulinio karo metu kartu su mokykla evakuotas į Rusiją. 1919 m. sugrįžo į Lietuvą ir iki 1930 m. dirbo Kaune Rusų gimnazijos mokytoju.
Galima tik pasakyti, kad L. D. Vorobjovas mokėjo lietuvių kalbą ir puikiai rašė lietuvių kalba. Po antrosios sovietų okupacijos šventikas turėjo problemų su sovietų saugumu. Apibendrindamas drįstu teigti, kad vietinė rusų diaspora buvo nusiteikusi lietuviškai arba bent jos dauguma. Dvi vietinių rusų marijampoliečių giminės savo patriotiniu nusistatymu žinomos iki šiol, tai Baskakovai ir Milenskiai (tiesa, inž. N. Milenskis priėmė katalikų tikėjimą).
Arūnas KAPSEVIČIUS, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus ekspozicijų konsultantas
Komentarai nepriimami.