Galite klausyti ir straisnio garso įrašą
Laikas: 2025 metų vasario 28 diena.
Vieta: Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka, Marijampolė, Lietuva.
Vyksmo priežastis: Eugenijaus Misiūno knygos „Žiemų rojuje nebūna“, kuri pradeda žurnalo „Baltas kambarys“ knygų seriją, pristatymas.
Dalyviai: autorius Eugenijus Misiūnas (atvykęs iš Ispanijos), kūrybinės klasės žurnalo „Baltas kambarys“ sumanytoja ir leidėja Luana Masienė, atvykusi iš Nyderlandų (ir iš knygų mugės Vilniuje), dailininkas Danielius Rusys, vilnietis, kurio tapyba puošia knygos viršelį, o jo parinkta muzika – tą vakarą, knygos leidėjas marijampolietis Robertas Dumša, renginio vedėja, bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Daiva Bepirštienė.
Nemažo būrio susirinkusiųjų – jaunystės draugų, bičiulių iš vėlesnių laikų, giminių ar suintriguotų emigranto knygos – niekas neregistravo ir iš kur atvykę neklausė. Ne karantino gi laikai – ir tai prisimename ne šiaip sau.
Apie autorių
Eugenijus Misiūnas – marijampolietis, čia užaugęs, baigęs mokyklą, pamėgęs imtynes, garsinęs miesto ir Lietuvos vardą. Vieniems jis žinomas kaip sąjūdietis, kitiems – kaip anarchistas ar pacifistas, dar kam nors – buvęs tarp tų, kurie ėmėsi verslo pirmaisiais po Nepriklausomybės atkūrimo metais. Bet – netapo nei verslininku, nei „išlipo į viršų“ valdžios piramidėje (buvo vienu metu Savivaldybės mero patarėju), netapo ir žurnalistu, nors studijavo. Dabar jau daugiau nei du dešimtmečius gyvena užsienyje – kažkada šis žodis mums skambėdavo kaip viltingas pažadas, gražus miražas, ar ne? Knygos pavadinimas labai pozityvus: „Žiemų rojuje nebūna“. Klaustuko nėra, bet kažkodėl ją beskaitant kartais norėtųsi parašyti… Kodėl?
Apie knygą
Nes visų mūsų gyvenimuose yra visokių spalvų ir įvairių persipinančių dalykų. Kaip sakė pristatydama autorių ir knygą jos leidimo iniciatorė Luana Masienė, jai įdomiausia dviejų pjūvių – asmeninio žmogaus gyvenimo, kasdienos ir per visą gyvenimą einančios epochos, aplinkos įvykių – sankirta. „Atminties šukės yra skaudžiausios, per kasdienius dalykus, buitį iškyla praeitis. Tai yra gelmės dalykai, kas to nepatyrė – nesupras. Ši sankirta šioje knygoje man įdomiausia“. Ir čia jau reikia pasakyti, kad „rašinėti“ Eugenijus Misiūnas pradėjo per karantiną, kai buvome uždaryti: jis tuo metu – savo namuose Ispanijoje.
Vienas. Tai – lyg dienoraštis, iškrova ir pokalbiai su savimi (dar yra intriguojanti veikėja sraigė Emi). Fiksuojant iš pirmo žvilgsnio paprastus, net banalius ir nuobodžius buities darbus, kai įvykiu tampa ėjimas apsipirkti ar maudytis, iššūkiu – liga, savaime ateina ir prisiminimai, ir svarstymai – to, kas kažkada vyko, „svėrimas“ su visomis išvadomis, ir autoironiški bei filosofiniai pamintijimai… Tad kažkuriame iš daugiau nei 200 knygos puslapių atsiranda toks tekstas. „Kas baisiau – pandemija ar socializmas?
Jeigu imsime ir pamiršime minutėlei kliedesius apie Laisvę ir Nepriklausomybę ir palyginsime tik asmeninio gyvenimo kokybės prasme, žmonių savijautos prasme, praėjusius ir prasidėjusius šiuos, ne „prieškoronovirusinius“, bet būtent šiuos metus su „vėlyvojo brandaus socializmo“, priešperestroikiniais metais, tai būčiau linkęs verčiau dvejus gyvenimo metus praleisti tų laikų sąlygomis, o ne šiandienos, kai gyvename visuotinės beprotybės, baimės, netikėjimo ir nepasitikėjimo persmelktoje atmosferoje.
Kaip žmonės jautėsi tada ir dabar? Buvome nelaisvi. O dabar laisvi? (…) Čia net ne apie gyvenimą Lietuvoje – dabar ir tada. Lyginu šiandieninį gyvenimą pandemijos sąlygomis, kurios didesnėje pasaulio dalyje panašios, su paskutiniais keleriais metais, kuriuos prisimenu prieš Tarybų Sąjungos griūtį.“ (2021 metų sausio 24. Užrašai prasideda 2020 metų rugpjūtį, baigiasi 2022-ųjų sausio 28 dieną.)
Kas (ir kur) yra namai?
Panašios, tik nebūtinai taip įvardintos temos bei klausimai ne kartą šmėsteli ir knygoje – šios ir tolimų dienų ar įvykių paralelėse, dažniausiai prisiminus artimus žmones ar kokią situaciją… Autorius tais pačiais 2021-aisiais paskaičiuoja, kad per keturiasdešimt savarankiško gyvenimo metų pusė laiko gyventa Lietuvoje, kita pusė – Amerikoje, Airijoje ir Ispanijoje. O į tokį klausimą renginyje jis irgi atsakė panašiai, kaip ir knygoje: „Aš prisitaikau. Man svarbiausia ne kur, o su kuo“. Pirmiausia tai reiškia: su savimi ir su žmona Virginija (kartu nuo 1979-jų), dviem sūnumis bei anūkais – nors ne visada dažni, bet šie susitikimai abiem pusėms būtini. Ir nesvarbu, kur tai būtų. Žinoma, dar yra iš tolimos vaikystės ir jaunystės nenutrūkusių ryšių: apie tai liudija ir būrelis mielų svečių knygos pristatyme.
Kai kalbėjome jau po minėto renginio, pašnekovas sakė, kad emigruoti, persikelti (ypač – visam laikui) gyventi į kitą šalį tikrai nei buvo planuota, nei norėta. Tiesiog taip klostėsi gyvenimas: verpetais besisukantys įvykiai – Atgimimas, Sąjūdis, Nepriklausomybė, Laisvė – atnešė didžiules permainas bei galimybes.
Jo karta tuo metu buvo maždaug trisdešimtmečiai, visur aktyviausi: atsivėrė sienos, žmonės ėmėsi verslų. Vieniems sekėsi – kitiems, kaip pamename, nelabai. Paklaustas, ką dabar gal darytų kitaip, Eugenijus pasvarstė, kad gal per anksti išėjo iš sporto – buvo tikrai daug pasiekęs (tapęs čempionu), dirbo treneriu. Dar, sako, gal mažiau pasitikėtų žmonėmis, su kuriais tuomet turėjo įvairių reikalų. Knygoje rašo: „Gal tai buvo net viena priežasčių, kad galiausiai išvažiavau iš Lietuvos – pasidariau įtarus, atrodė, kad likę labai nedaug žmonių, kuriais galiu pasitikėti ir dėl to buvo labai labai liūdna. Susigrąžinti, bent iš dalies, pasitikėjimą padėjo tai, kad tiek Amerikoje, tiek ir Airijoje ar Ispanijoje sutikau labai daug draugiškų ir daug padėjusių lietuvių bei įvairiausių kitų tautų žmonių“.
Amerika, į kurią jie važiavo trumpam (liko ilgėliau) irgi buvo tik tarpinis sustojimas: čia abu su žmona dirbo – tik nesvajokite apie verslus ar biznį. Slaugė senus, negalią turinčius žmones – šis darbas tapo ir nuolatiniu. Beskaitant apie tai darosi ir graudu, ir juokinga. Nors Amerikoje buvo ir lietuvių bendruomenės, rašymas į spaudą, susitikimai ir pažintys neleido nuobodžiauti. Vis dėlto…
Po pusmečio Lietuvoje Misiūnai, cituojant: „sėdo į amerikonišką mikroautobusiuką, prikrautą patalynės, drabužių, virtuvės rakandų, ir – opa opa į Europą pažįstamais keliais, kuriais teko važinėti dešimtis, o gal šimtus kartų dar devyniasdešimtųjų pradžioje, kai organizuodavau keliones pirkti padėvėtų automobilių į Olandijos aikšteles, Eseno ir Utrechto turgus.“ Išvyko į Airiją, kur irgi dirbo tą patį darbą. Eugenijus čia sulaukė pensijos.
Tai kurgi iš tiesų rojus?
Pensininkams, sakė pašnekovas, lyginant su Lietuva, tikras rojus yra Airija. Daugybė nemokamų paslaugų – kelionės, tarp jų net vietinių maršrutų lėktuvais, renginiai, atvykėliai gauna naujus socialinius būstus (tiesa, reikia ir palaukti). Ši šalis, kurioje praleista daugiau nei dešimtmetis, sako, bene draugiškiausia. Kita vertus, puikūs ir Ispanijos, kur dabar yra šeimos namai, žmonės. Rojus čia gali būti dėl to, kad žiemų iš tiesų nėra (tačiau balto sniego nostalgija niekur nedingo…), nereikia daug pinigų išleisti būstui ar maistui.
Knygos autorius karantino dienas ir savaites leido čia – Andalūzijos kaimelyje ant jūros kranto Castillo de Banos, kuriame yra viena parduotuvė ir restoranas „El Paraiso“. Kažkada čia tik atostogavusi jau kuris laikas šeima dabar gyvena. Tačiau vienas sūnus – Norvegijoje, kitas – Lietuvoje, o bičiuliai išsibarstę po visą pasaulį. Tad žiemas gali leisti Ispanijos rojuje, o vasaromis neišgyvensi nepabuvęs Lietuvoje ir neprisirinkęs baravykų bei nesusitikęs su mielais žmonėmis…
…Liko nepaklausta, kaip vis dėlto atsirado knyga? Sako, pradžioje buvę tik kasdienos užrašai, bet paskui, vis plečiantis temų, atsirandančių tarsi iš niekur, laukui, pradėjęs galvoti apie leidinį. Beje, reikia paminėti, kad pradžių pradžia buvo knygų skaitymas vaikystėje, paauglystėje: „Namuose knygų buvo gal tūkstančiai, tėvai daug skaitė. O aš skaitydamas, kai labai patikdavo, galvodavau: koks turi būti tas žmogus, kad šitaip rašo? Skaitymas formuoja žmones – mums paauglystėje įtaką darė ir „Drąsiųjų keliai“, ir Keruakas…“
…Ar bus daugiau knygų – o gal ir ne vien jų? Atsakymas lakoniškas: kažkas kada nors tikrai bus.
Komentarai nepriimami.