Kodėl? Ne vien dėl priežasčių, kurias galite pamatyti atsivertę kalendorių ar staiga prisiminę, kad tai – studijų draugo gimtadienis. Oho – negi ir jam jau tiek?.. Taip yra nebūtinai dėl kokios konkrečios datos ar oficialaus įvykio. Tai tiesiog dar viena jūsų (kiekvieno mūsų) gyvenimo diena, kuri yra vienintelė tokia, mums kažkieno valia duota – suteikta ar padovanota – kaip ir kitos, jau buvusios, nors apie tai niekada nesusimąstėme. Ir dienai išeinant už ją – kokia bebūtų buvusi – niekam nedėkojame, priimame kaip neginčijamą duotybę. O per šią dieną gali įvykti daugybė visokių nutikimų, galime patirti visą spektrą jausmų ir emocijų, nuo pačių skaidriausių iki…
Bet – netrukus įpusės pavasaris (!), tad susitelkime ties gerąja žinia, kurią ant sparnų atnešė… Jau net nebežinia, kas: gal kažkieno dar sausį ar vasarį matytos gervės ar pasiklydęs mūsų platumose nematytas paukštis, gal jau kelintą dieną siautėjantys didieji balandžiai (bemąstant apie juos vienas drąsiai nutūpė už lango ir per stiklą bandė įžiūrėti, ar nebus šiais keistais laikais atsiradusios vietukės lizdui sukti – žmonės vis svetur išskrenda)… Kaip sako gamtininkai, galėjau pažiūrėti karveliui į akis.
Toji žinia ypatinga: visur pilna gyvybės, ji pulsuoja ir trykšta, tai – visuotina ir pavargtume bevardindami, ko sulig kiekviena diena daugiau, labiau, svaigiau… Toji žinia ypatinga, bet labai paprasta: šiandien mes gyvename. Džiaugdamiesi saule ir baltais debesėliais, nors ne vienas pasakys, kad verktinai reikia lietaus, ir jis tikrai teisus. Gyvename rūpindamiesi paprastais dalykais, kurių svarbą ir grožį įvertiname tik tada, kai jų netenkame. Vėl lekiame skubėdami ir nespėdami už skverno sugauti jau tikrai ilgos dienos: kad stabtelėtų, ilgiau pabūtų.
Nes nušokus nuo Lygiadienio sūpuoklių, pasidžiaugus pirmuoju gandru (gal dviem?) įpuolėme į balandžio pirmąją, kuri nuo seniausių laikų yra Juokų arba Melagių, o šiais laikais paskelbta ir Pasauline paukščių diena. Tad gal geriau ir nemeluokime – nusišypsokime, žvelgdami į bedžiūgaujančius gamtos ar dievulio tvarinius: juk jie atnešė ir didžiąją atgimimo šventę. Tikrai – ji jau visai čia pat, už savaitėlės kitos. O paskui, kužda kažkoks balselis nežinia iš kur, ir gegutę netruksime išgirsti… „Neskubink laiko, jis ir taip lekia kaip išprotėjęs – va, šoktelėjo visa valanda pirmyn. Kiek per tą prarastą valandą galėjome nuveikti!“
…Jau nebežinau, kieno tas balsas – kovui pasitinkant balandį toji valanda sušmėžavo ir dingo. Ar tai buvo TA valanda, kai įvyksta stebuklas? Išsiveržia ugnikalnis? Išlošiamas milijonas? Išsiskleidžia vienintelį kartą gyvenime pražystanti gėlė? Aš nežinau.
Komentarai nepriimami.