Keičiasi šilumos tiekėjas. Ko tikėtis gyventojams?

Trumpai: Ričardas Čėsna, UAB „Marijampolės šilumos tinklai“ direktorius, pareigas pradėjo eiti prieš mėnesį – kovo 3 d.

Gimęs 1961 m. Vilkaviškietis. Baigęs tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), įgijo inžinieriaus-statybininko (kelių statybos inžinieriaus) specialybę, vėliau Kauno technikos universitete baigė vadybos ir verslo administravimo magistrantūrą. Žmona Daiva – anglų kalbos mokytoja. Vyresnysis sūnus Marius gyvena ir dirba Anglijoje, automobilių gamykloje. Jaunėlis Gabrielius – sociologas, dirba SEB personalo atrankos grupės vadovu.

„Noriu pateisinti pasitikėjimą manimi“

Paprašytas prisiminti savo daugiau kaip 40-ies metų kelią iki UAB „Marijampolės šilumos tinklai“ direktoriaus pozicijos, R. Čėsna papasakojo:

– Kai baigiau VISI, gavau paskyrimą į Vilkaviškio melioracijos statybos montavimo valdybą, joje penkerius metus dirbau inžinieriumi kelininku. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, prasidėjo žemės reforma, mane pakvietė vadovauti Vilkaviškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai – pralėkė dar penkeri intensyvaus darbo metai. 1997 m. tapau Vilkaviškio rajono Žemėtvarkos skyriaus vedėju, o 1998 m. laimėjau konkursą ir tapau Marijampolės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento direktoriumi. Bet valdininko kėdėje neužsibuvau – po trejų metų perėjau dirbti į naujai kuriamą UAB „Ugiros turtas“.

Dar vėliau po konkurso tapau AB DNB banko Vilkaviškio skyriaus vadovu, čia dirbau 10 metų. Tuomet buvau pakviestas dirbti į Kauną savivaldybės įmonėje „Kapinių priežiūra“ direktoriumi. Manau, kad čia man pavyko stabilizuoti „pabirusią“ situaciją, suburti kolektyvą, nors su puse darbuotojų, kurie turėjo žalingų įpročių, bet neturėjo noro dirbti, teko atsisveikinti. Rezultatų pasiekėme tada, kai įmonėje dirbti liko tie, kurie nesakė, kad „man tas darbas nepriklauso“. Nes jei nori pasiekti rezultatų, turi žinoti, kad visiems viskas priklauso. Tapome puikia komanda! Palikau šias pareigas, kai įmonė buvo viena pažangesniųjų Kaune, pasiekusi gerų finansinių rezultatų.

– Išėjote iš minėtos įmonės laimėjęs konkursą į UAB „Marijampolės šilumos tinklai“ direktoriaus pareigas?

– Taip. Nuoširdžiai noriu pateisinti pasitikėjimą manimi, stengsiuosi padaryti miestui gero. Esu tos kartos, kuriai duotas žodis daug daugiau nei notarinis veiksmas.

– Sudėtingu metu ėmėtės šių pareigų: UAB „Marijampolės šilumos tinklai“ ir UAB „Litesko“ sutartis po 25 metų baigia galioti šiemet birželio 30 dieną. Vyksta intensyvūs įstaigos perėmimo darbai. Kaip sekasi?

– Kol kas esame keistoje situacijoje: patys dar nieko neturime, nežinome, kurioje vietoje (finansine prasme) esame, nes viskas tebepriklauso „Litesko“. Todėl labai sunku pasverti, kokie bus pirmieji žingsniai po liepos 1-osios. Turime gauti įvairias licencijas, aplinkos taršos leidimus, patys kuriame elektroninę įmonės valdymo sistemą, kad joje matytume visų įrenginių darbą. Ginčijamės, kalbamės, Vilniuje vyksta derybos įmonės perėmimo klausimais. Labai džiaugiamės, kad praėjusią savaitę iš Vilniaus „parsivežėme“ ne mažiau kaip 50 tūkst. Eur ekonomiją, nes buvome gerai pasirengę deryboms. Mūsų šiandieninė veikla – pasirengimas sklandžiai perimti veiklą, kad būtų geras startas, kad gyventojai nepajustų nepatogumų.

– Gyventojams nerūpi leidimai ar informacinės sistemos. Jiems rūpi, ar gyvensime šiltai ir kiek už tai mokėsime. Ar galima tikėtis mažesnės kainos nei mokėjome „Litesko“?

– Esu įsitikinęs, kad geriau sakyti blogą tiesą nei labai gražų melą. Kai įmonėse vyksta pokyčiai, taip nebūna, kad paslaugos atpigtų. Nes daug ką teks pirkti arba perpirkti iš „Litesko“. Negali būti taip, kad paimi paskolą, padengi įsiskolinimus ir stebuklingu būdu pavyksta sumažinti kainą vartotojams.

tartuojame tuo metu, kai pajamų negausime, nes bus pasibaigęs šildymo sezonas. Gal ne visi vartotojai ir žino, bet šilumos, vandens tiekimas yra reguliuojami valstybės – VERT (Valstybinė energetikos reguliavimo taryba) nustato kainą trejiems metams (ši kaina nustatyta pernai).

– Marijampolės savivaldybės taryba suteikė jūsų įmonei keturių su puse milijono eurų garantiją imti ilgalaikę paskolą apyvartinėms lėšoms ir investicijų išpirkimui iš „Litesko“.

– Taip, tai labai didelė paspirtis. Vis tik turėsime gerokai susiveržti diržus, nes reikės pirkti biokurą, atlikti daug remonto darbų, kurie neatsiejami nuo sėkmingos veiklos šildymo sezono metu.

– Tikriausiai jau spėjote pamatyti vieną kitą katilinę, esančią aptarnaujamoje teritorijoje?

– Buvau Želsvoje: situacija labai prasta. Bet ne pati katilinė prasta. Tam tikru metu buvo padaryti sprendimai, dėl kurių šildymo sistemos „organizmas“ yra pažeistas. Jei šiluma tiekiama daugiabučiui, o jame kas antras butas turi savo šildymo alternatyvas (įvairias krosneles), kūrena viskuo, kuo tik gali, ir iš kiekvieno buto kaminuko rūksta dūmai – tai didelė problema. Kai šilumos tiekimas namui yra išbalansuotas, nuostoliai yra žiaurūs. Dėl to ir šildymo kaina didelė. Tokių sudėtingų situacijų yra nemažai, reikia galvoti, kokių sprendimų imtis, kad situacija pagerėtų. Sakyčiau, jau per toli nueita.

– Vadinasi, kuo daugiau naudotojų – tuo pigesnė šiluma?

– Taip. Manau, kad kažkada ne visai teisinga buvo leista didiesiems šilumos vartotojams kurti savo atskiras šildymo sistemas. Jei ir toliau eisime tuo keliu, centralizuotas šildymas brangs. Taigi reikia vieningų, tęstinų ir profesionalių sprendimų.

– Bet jūs esate inžinierius-statybininkas, ne inžinierius-energetikas.

– Aš – administratorius. Bet visur, kur dirbau, stengiausi tapti tos srities specialistu, tai stiprindavo mane kaip vadovą. Juk nėra tokios specialybės kaip, pavyzdžiui, kapinių priežiūros specialistas. Juo tapau per beveik dešimtį vadovavimo metų. Kiekviena veikla turi labai įvairių paslapčių ir niuansų, teks juos perprasti.

Apie muziką, pašto ženklus ir ligoninės direktorių

– Kas pasikeitė jūsų gyvenime po to, kai tapote „Marijampolės šilumos tinklų“ direktoriumi?

– Pirmiausia – kasdien sutaupau dvi valandas savo gyvenimo. Kai dirbau Kaune, tiek kasdien sugaišdavau kelionei į darbą ir atgal. Į Marijampolę atvažiuoju per 20–25 minutes.

– Gal „sutaupytu laiku“ grįšite prie savo pomėgių, pavyzdžiui, filatelijos?

– Kada nors tikrai grįšiu. Mano „specializacija“, kai buvau itin susidomėjęs filatelija, buvo pašto ženklai su floros ir faunos vaizdais. Turiu pašto ženklų iš tų valstybių, kurių šiandien jau nėra, pavyzdžiui, Čekoslovakijos, Jugoslavijos. Dabar mano kolekcijos eksponatams jau daugiau kaip 50 metų.

– Gal paimsite į rankas ir akordeoną?

– Su muzika esu turėjęs daug „reikalų“. Baigiau muzikos mokyklą, akordeono klasę, bet ne, jau nebegroju šiuo instrumentu. Mokantis buvo privalomi pučiamieji. Jie tiko ir „prilipo: grojau pirma tūba ir „Inžinerijos“ orkestre, porą metų teko būti koncertmeisteriu, dirbau kartu su talentingu šviesios atminties dirigentu Justinu Jonušu. Net baigęs institutą dar važinėdavau pagroti į koncertus Vilniuje. Dabar muzikos tik klausausi ir vertinu – man svarbu, kaip ji atliekama, kaip skamba, svarbu jos kokybė.

– Koks Jūsų santykis su sportu?

– Jaunystėje žaidžiau futbolą, ir institute taip pat. Esu treniravęsis ir kovinėse sporto šakose. Šiuo metu esu daugiau žiūrovas nei sportininkas. Buvo laikas, kai pirmoje vietoje buvo krepšinis, dabar jau nebe. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu Lietuvos futbolo rinktinė pradeda rodyti gyvybę, dėl kurios labai nerimavau.

– Paskutinis klausimas – apie Marijampolės ligoninės direktorių Mantą Čėsną. Kas jis jums – sūnus, brolis, pusbrolis, tolimas giminaitis?

– Net nepažįstu Manto Čėsnos, nors kalbų apie mudviejų giminystę girdėjau visokių, – juokiasi R. Čėsna.

Baigdama interviu palinkėjau, kad Ričardui Čėsnai nebūtų asmeninių reikalų Manto Čėsnos vadovaujamoje ligoninėje. O pats Ričardas Čėsna tikisi, kad Manto Čėsnos vadovaujama ligoninė ir toliau gyvens šiltai net šalčiausiomis žiemos dienomis.