Taip savo įspūdį, patirtą Nacionalinės premijos laureato Leono Striogos dirbtuvėje, nusakė Marijampolės krašto muziejaus muziejininkė Jolita Bičkienė susirinkusiems į parodos „Virpančio medžio poezija“ atidarymą. Rengiant šią parodą ji ir turėjo laimės išvysti stebuklingą pasaulį, apgyvendintą dar taip neseniai mus, deja, palikusio skulptoriaus rankomis ir širdimi sukurtais personažais.
Beje, čia ne tik vieno autoriaus kūryba: kaip pasakojo Leono sūnus Aidas, jau daugiau nei šimtmetis, kai jų giminė neatsiejama nuo meno (amato taip pat). Dar XX a. pradžioje prosenelė, pasikasusi molio, pasiūlė iš jo gaminti įvairius daiktus, ir senelis buvo gabus, ir trys tėvo broliai – vieno jų, Mykolo, darbų taip pat yra šiose dirbtuvėse. Kodėl dirbtuvės, o ne studija, kaip daugelio menininkų? „Todėl, kad dirbtuvėse turi būti dirbama…“
1930 m. gimęs Leonas Strioga dirbo visą gyvenimą, kol tik galėjo nulaikyti rankose medžio pliauską, sakydavo, kad kiekvieną dieną būtina padirbėti. Kai kur teigiama, kad liko per 1000 jo darbų, kitur – kone dvigubai daugiau. Nes buvo plataus profilio skulptorius: jam pakluso ir akmuo bei granitas, gipsas, nors daugelis esme matę mažųjų formų, yra ir didelių darbų – lauko skulptūrų.
Yra ir figūrinių kompozicijų, ir portretų (mėgo kurti autoportretą), mažosios plastikos. Unikalu, išskirtinis jo medžio darbų bruožas – kapotinė technika, nes nenaudodavo net kalto – tik kirvuką. Taip dirbti ėmė apie 1977 metus. To banguojančio, raibuliuojančio paviršiaus reljefo dėka, pasak Jolitos Bičkienės, atrodo, kad visos figūros turi odą: jos subtiliai nuogos, ši „oda“ vienija visą bendruomenę, todėl čia taip jauku…
Aidas Strioga – taip pat skulptorius, augęs šalia nuolat dirbančio tėvuko, kaip iki šiol vadina. „Būdavo įdomu žiūrėti, kaip jis dirba, buvau gal penkerių, kai man davė kaltą, plaktuką. Pirmas prisilietimas prie medžio neapsiėjo be skausmo – bet skausmas juk irgi yra kūrybos dalis. Nuo keturiolikos metų ėmiau dirbti su akmeniu – tai pagrindinė mano medžiaga, jos kartais nė apdirbti nereikia, viskas jau sukurta, tik kiek pakoreguoji… Nenorėjau kopijuoti tėvuko, nors kai kurie darbai gal ir panašūs į jo.
Prie medžio negaliu neprisiliesti, jis mane sieja su tuo, kas buvo. Todėl kartais kai ką padarau“. Šioje parodoje ir eksponuojama Aido medžio darbų, o koks tas kapotinis procesas svečias čia pat ir pademonstravo susirinkusiems. Atidarymo dalyviai galėjo pasiklausyti ir paties Leono Striogos, jo žmonos Dalios minčių: ekrane besikeičiantys vaizdai ne vienam priminė ir susitikimus su šiuo unikaliu autoriumi.
Paroda „Virpančio medžio poezija“ Marijampolės krašto muziejuje (Vytauto g. 29) veiks iki birželio pabaigos.
Lina VOLUNGYTĖ
Komentarai nepriimami.