Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Buvęs Marijampolės meras ir vicemeras, susisiekimo ministras ir vėliau viceministras Algis Žvaliauskas jau penkerius metus mėgaujasi užtarnautu poilsiu. 2020-aisiais užvėręs tuometės Marijampolės kolegijos, kurioje dėstytojavo, duris, buvęs politikas sako dabar gyvenantis ramiai. Daug laiko marijampolietis skiria šeimai, artimiesiems, namų, kuriuose gyvena, aplinkos priežiūrai, nes beveik 30 arų sklype daugelis augalų sodinti ir prižiūrimi jo rankomis.
Apie labai turiningą, iššūkių, įvairių netikėtumų kupiną gyvenimą šiemet gruodį 70-metį minėsiantis žinomas marijampolietis mielai sutiko papasakoti mūsų skaitytojams.
Vaikystėje rašė eilėraščius ir apsakymus
Politikas pasikvietė į išpuoselėtus savo namus Marijampolėje, Maironio gatvėje, kuriuose įsikūrė prieš ketverius metus. Anksčiau daug metų su žmona architekte Rima jis gyveno erdviame name Giros gatvėje, kurį padovanojo sūnaus Donato šeimai.
Kai paprašiau prisiminti savo vaikystę, ištakas, tėvus, jo akys sužibo – tos dienos buvo nuostabios, šviesios. Gimė Prienų rajone, už trijų kilometrų nuo Balbieriškio esančiame Mackių kaime. „Kai prisimenu vaikystę, tai viskas atrodo taip romantiška. Smagu buvo, miškas visai šalia, ten bėgiodavome, viską apeidavome, visokių pramogų prisigalvodavome, tėvams padėdavome. Jie nebuvo kolūkiečiai, dirbo Miškų ūkyje, tėčio alga buvo gera. Brolis mokėsi Marijampolėje, baigė profesinę mokyklą, sesuo – pedagoginį institutą ir statybos technikumą“, – pasakojo A. Žvaliauskas.
Buvo labai netikėta sužinoti, kad vidurinėje mokykloje būsimasis politikas kūrė eilėraščius, ir jų visai nemažai parašė, tik tas sąsiuvinis kažkur prapuolęs ir jo neranda. Ir apsakymus kūrė. Mokslai Balbieriškio vidurinėje sekėsi gerai, buvo pažangus, daug kuo domėjosi, ypač istorija, geografija, puikiai išmanė matematiką. Namų darbus atlikdavo per pertraukas tarp pamokų.
Dėl profesijos pasirinkimo neabejojo
Baigęs vidurinę dėl tolesnio mokslo Algis jokių abejonių neturėjo – stojo į tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar tai Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Studijas šioje įstaigoje A. Žvaliauskas pasirinko, nes senelis buvo statybininkas, baigęs Amatų mokyklą, ir statybos domino nuo vaikystės dienų.
– Aš nuo 5–6 metų gyvendavau pas senelį, kai jis statydavo dar vieną namą. Iš mokyklos užeidavau, ant rąsto pasėdėdavau, ir labai įdomu buvo. Viskas atrodė labai logiška, nes juk statyba yra kūryba, tai tas potraukis visada buvo. Pasirinkau geodeziją, nes tada tai buvo ne tik žemės matavimai, bet ir statybų geodezija. Mokiausi gerai, jokių akademinių atostogų nereikėjo. Iki trečio kurso buvo tarsi apšilimas, daug visokių pagundų sostinėje iš kaimo atvažiavusiam vaikinui, o jau nuo trečio kurso buvau pagal pažangumą pirmajame penkete, nes žmogus suaugi ir smegenys kitaip ima dirbti, į viską pradedi kitaip žiūrėti, vertinti, įsimeni praktinius būtiniausius dalykus, – pasakojo A. Žvaliauskas.
Baigus mokslus buvo siūlymas likti Vilniuje, bet pasirinko tuometį Kapsuką, nes, kaip pats pamena, tada, 1979-aisiais, čia vyko didžiosios statybos, buvo ką veikti, o ir galimybės gauti butą buvo lengvesnės. Tad įsidarbino tuometėje 7-ojoje mechanizacijos valdyboje inžinieriumi geodezininku, o jau netrukus jam buvo pasiūlytos darbų vykdytojo pareigos, nes jaunas specialistas sulaukė gerų vertinimų. Šį darbą jis dirbo 12 metų.
Netikėtas buvusio mero apsilankymas
– Tada Lietuvoje viskas keitėsi, po Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo įmonių privatizacijos, buvo daug blaškymosi, nežinios, nesutarimų, tad aš nusprendžiau, kad geriau reikia užsiimti individualia veikla. Sukūriau savo įmonę, pradėjome statyti gyvenamuosius namus. Darbai sekėsi, užsakymų buvo, bet tada, kai netikėtai į svečius daugiabutyje užsuko tuometis šviesaus atminimo meras Bronius Beržinis ir pasakė norįs pasikalbėti, visas mano gyvenimas pasisuko kita linkme, – prisiminė jis.
Tuo metu perspektyvų inžinierių jau kalbino ateiti dirbti vadovu į monolitinius namus stačiusią bendrovę „Marijampolės betonas“, ir A. Žvaliauskas atsakė, jog sutiks vadovauti, jei tam pritars meras B. Beržinis.
uo pat metu pašnekovas dar buvo laimėjęs ir konkursą į „Marirestos“ bendrovės vadovo vietą. Puikiai atmena, kad į svečius užsukęs B. Beržinis pasiūlė ateiti dirbti į Savivaldybę, nes tuometis miesto vyriausiasis inžinierius Valentinas Vaškevičius buvo ką tik išėjęs iš darbo ir reikėjo naujo žmogaus.
– Labai gerbiau Bronių Beržinį, tad sutikau. Atėjau dirbti į Savivaldybę 1993 metų liepos 8 dieną, o jau rugsėjo 23-ąją buvau išrinktas Marijampolės meru. Tokį labai mane nustebinusį pasiūlymą gavau iš tuomečio Savivaldybės tarybos pirmininko Algirdo Bajarkevičiaus, irgi jau išėjusio Amžinybėn, nes B. Beržinis pasitraukė iš pareigų po konflikto su Tarybos pirmininku, – prisiminė A. Žvaliauskas.
Pasak jo, gavęs tokį pasiūlymą, jis atsakė, kad sutiks, jei tam pritars ir buvęs meras B. Beržinis. Jis pats kelias dienas svarstė, ar eiti dirbti meru, o žmona, apie tai sužinojusi, net išsigando, iš pradžių nepritarė. Kartu su B. Beržiniu Savivaldybę paliko nemažai specialistų, didžioji dauguma skyrių vedėjų. „Bronius Beržinis, kurio nuomonė man buvo labai svarbi, pasakė, kad galėčiau būti meru, esu jaunas, energingas, gerai pažįstu miestą, jis mane palaikys ir patars pagal galimybes. Tad ryžausi, sutikau.
Pamenu, ketvirtadienį išrinko, penktadienį buvo perdavimas, o tas sekmadienis buvo vienas baisiausių mano gyvenime – nežinojau, kur einu, ką darysiu: susirinks žmonės, vadovų nėra, reikia viską iš naujo kurti. Ta baimė buvo, kol atsisėdau į mero kėdę. Paskui ji dingo, ėmiau svarstyti, dėlioti, sukviečiau tuos, kas liko, ir prasidėjo intensyvūs darbai“, – prisiminė buvęs meras.
Svarbiausia buvo surinkti komandą
A. Žvaliauskas puikiai prisimena darbo meru pradžią – infliacija tada siekė 39 procentus, kai laikinieji pinigai vagnorkės buvo keičiami į litus. Savivaldybės metų biudžetas buvo vos 11 milijonų litų, o šiandien gyventojų gal pusantro karto yra mažiau, o biudžetas siekia apie 120 milijonų eurų.
Kai paklausiu, kas buvo sunkiausia, buvęs meras atsako atvirai:
– Mano atvejis buvo išskirtinis, nes nepatyrusį žmogų „pastatė“ meru. Vieni tada kalbėjo, kad ateinu „iš guminių čebatų“, kiti – kad iš gatvės. Visokių nuomonių buvo. Pirmiausia reikėjo susitvarkyti, suburti komandą, rasti žmonių. O pakalbini vieną, pakalbini kitą, bijo – kad ilgai nedirbs, išvarys. Daugelis tada nemanė, kad ilgiau išsilaikysiu mero poste, bet jei ne 1996 metų Seimo rinkimai ir visiškai pasikeitęs mano gyvenimas, gal dar ir šiandien meras būčiau.
Pamenu, po pirmosios savaitės mero kėdėje atėjo tuometės vienos didžiausių Marijampolėje Maisto pramonės automatų gamyklos direktorius Jonas Šeškevičius, kurį labai gerbiau, pasikalbėti, ką ir kaip planuoju. Mane išklausęs jis pasakė: „Jeigu nori kažką padaryti, pasiekti, tai ir daryk, pradėk ir užbaik“. Šitie jo žodžiai man buvo labai svarbūs“, – teigė buvęs meras.
Anot jo, tada labai daug padėjo mūsų Seimo narys daktaras Kazys Bobelis, kuris turėjo didelį autoritetą, jam būdavo atviros daugelio ministerijų durys. Ir buvęs meras B. Beržinis patardavo, kiek galėjo, bet, nedirbant Savivaldybėje, nelengva ir patarti, kai nežinai visų reikalų ir aplinkybių, o jos greitai keičiasi.
Į Vilnių – tris kartus per dieną
Pašnekovui iki šiol įstrigo atvejis, kai per vieną dieną net tris kartus teko važiuoti į Vilnių ir atgal – ryte į Finansų ministeriją, vos sugrįžus po K. Bobelio skambučio vėl sėsti prie vairo į pasitarimą pas premjerą dėl pinigų miesto poliklinikai ir Kultūros centro statybai, o vos sugrįžus ir sėdus prie pietų stalo – vėl atgal į priėmimą Italijos ambasadoje.
„Azartas tada varė į priekį, nes kai turi mintį, pasiseka ją įgyvendinti, judi pirmyn. Daug namų tada buvo nebaigtų statyti, pradėtas Kultūros centro pastatas permirkusiais pamatais stovėjo, poliklinika. Reikėjo visko imtis, o tada dar ir įstatymų tiek nebuvo, reikėjo dažnai savo atsakomybės. Dėl to su šviesaus atminimo Vidmantu Vasiliausku dar ir nukentėjome. Džiaugiuosi, kad iškilo Kultūros centras, nes ne kartą važiavome prašyti pinigų pas tuometį premjerą Alfonsą Šleževičių, o kai jį pakeitė Mindaugas Stankevičius, buvo krizės metai, sunku, bet vis tiek Vyriausybė davė milijoną litų centro statyboms“, – prisiminė pašnekovas.
Meru A. Žvaliauskas padirbėjo daugiau kaip dvejus metus, baigė vieną kadenciją ir pradėjo kitą, o tada, 1996-aisiais, buvo renkamas naujas Seimas, jis jau buvo įstojęs į Konservatorių partiją, tad kandidatavo ir vienmandatėje, ir daugiamandatėje apygardose ir buvo išrinktas Seimo nariu pagal sąrašą. Kai paklausiau, kodėl nutarė palikti mero postą, kuriame gerai sekėsi, buvęs politikas buvo atviras.
Iš mero – į ministro postą
– Nenorėjau eiti į Seimą ir žmonės nenorėjo, kad išeičiau, palikčiau mero postą. Daug pradėtų darbų buvo nebaigta. Žinojome, kad rinkimus laimės konservatoriai. Buvau jų partijos narys, mane ilgai įkalbinėjo ir partijos valią teko vykdyti. Konservatoriai tada laimėjo balsų daugumą, formavo Vyriausybę, buvo numatyti žmonės, kurie taps ministrais, ir aš tarp jų, nors net nežinojau, kokiai ministerijai vadovausiu.
Toks buvo tuomečio premjero Gedimino Vagnoriaus būdas – kad man paskirta vadovauti Susisiekimo ministerijai, sužinojau iš „Panoramos“ laidos, tada jau jam paskambinau. Reikėjo imtis atsakomybės. Bet kam iš visuomeninės organizacijos ministrų postų nesiūlė, o aš jau turėjau administracinio darbo patirties, kelių infrastruktūros klausimus gerai išmaniau, transporto sistema dar tik kūrėsi. Iki manęs ministru dirbęs Jonas Biržiškis padrąsino, padėjo, – pasakojo buvęs ministras.
Anot A. Žvaliausko, jo politinėje karjeroje buvo keletas žmonių, į kurių patarimus visada įsiklausydavo ir jų principais vadovaudavosi. Tai – buvęs finansų ministras Romualdas Sikorskis, pamokęs įvairių biudžeto paslapčių. Tai – ir Vytautas Landsbergis, su kuriuo dažnai susitikdavo ir mokėsi įžvalgumo. Dar viena asmenybė – Algirdas Brazauskas, dažnai atvažiuodavęs į Marijampolę. „Man imponavo, kaip jis iki smulkmenų žinojo, kas dedasi Lietuvoje, o Landsbergis buvo visai kitoks žmogus, puikiai išmanė užsienio politiką, ir jie abu viešai nekonfliktavo, nors jų ideologija buvo visai priešinga. Lietuvai labai pasisekė, kai jie atsirado. Tai buvo šaliai lojalūs patriotai, ne savanaudžiai, tikri valstybininkai“, – teigė marijampolietis.
Norėjo tilto į Kuršių neriją
A. Žvaliausko vardas daugeliui siejosi su planais į Kuršių neriją statyti tiltą, nors, anot buvusio ministro, ši idėja nėra jo. „Buvo klaipėdiečių iniciatyvinė grupė. Tą tiltą per marias jau 1975 metais turėjo statyti. Buvo planai, bet tada vienas Baltijos laivyno generolas užprotestavo, kad pastačius tiltą nepraplauks laivai į Kuršių marias. Viena vokiečių kompanija gamino konstrukcijas tiltams, jų atstovai buvo atvykę, atvežė pasiūlymus. Algirdas Brazauskas, kai važiavome su juo Prancūzijoje Mijo tiltu, kurio bendras ilgis yra 13 kilometrų, manęs klausė, kiek mums kainuotų tiltas į Kuršių neriją. Atsakiau, kad apie 112 mln. litų, jo ilgis būtų vos 600 metrų. Tuo viskas ir baigėsi.
Aš ir šiandien manau, kad šis tiltas galėjo būti pastatytas. Jei Brazauską būtų išrinkę antrai kadencijai prezidentu, tiltą tikrai turėtume. Būtume pertvarkę uostą, jokiems laivams jis netrukdė, buvo galima po tiltu patalpinti visus kabelius, infrastruktūrą. Dabar Kelių direkcija moka didelius pinigus perkėlai, o mes planavome įvesti mokestį už važiavimą per tiltą ir jis jau seniai būtų atsipirkęs“, – įsitikinęs buvęs susisiekimo ministras.
Kelionė į Švediją atsirūgo
Kai 1998 metais Prezidentu buvo išrinktas Valdas Adamkus, santykiai su jo patarėjais, anot A. Žvaliausko, nesusiklostė nuo pat pradžių. Kai kurie žmonės darė žygius, kad Prezidentas naujojoje Vyriausybėje netvirtintų A. Žvaliausko, bet dėl premjero G. Vagnoriaus spaudimo jis liko ministru, nors, kaip pats sako, jautė, kad kažkam nepatinka. Susisiekimo ministerija buvo turtinga, turėjo daug galimybių, vyko stambių Klaipėdos uosto įmonių, „Telekomo“ privatizavimas, susikirto daug interesų.
– Tą spaudimą nuolat jaučiau. Buvo taip, kad Prezidentas važiuoja į Klaipėdą ir kviečia drauge ne mane, o viceministrą Algirdą Šakalį. Buvau kaltinamas įvairiais nebūtais dalykais. Galiausiai po kelionės į Švediją 1998 metų lapkritį atsistatydinau, kai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nusprendė, jog pažeidžiau viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą ir neteisėtai pasinaudojau bei leidau kitiems pasinaudoti lėktuvu „JetStar“ už valstybės pinigus.
Apie tą situaciją daug galėčiau kalbėti, ten įvairūs interesai susikirto. Tada net minties nebuvo, kad darome kažką neteisėto, grįždami diena vėliau. Laukėme, vaikščiojome po Švedijos laukus su auliniais batais, kuriuos švedai padovanojo ir dar dabar juos turiu. Viską žinau, kas, ką ir kodėl darė, bet viskas jau praėjo, ir tebūnie. Likau Seimo nariu, norėjau išeiti, bet nutariau, kad tai būtų negarbinga, tad pabaigiau kadenciją. Tada skilo Konservatorių partija, pasirinkau premjero pusę, tapau Nuosaikiųjų konservatorių partijos nariu, – pasakojo eksministras.
Vėl sugrįžo ir į Savivaldybę, ir į ministeriją
A. Žvaliauskas grįžo dirbti į Marijampolę, įsidarbino Marijampolės pieno konservų bendrovės vykdančiuoju direktoriumi, vėliau gavo pasiūlymą ateiti į „Marijampolės statybos“ bendrovę. Buvo ir darbas, susijęs su krepšiniu – jau nuo 1998 m. vadovavo Lietuvos moterų krepšinio A lygai, po to – ir Lietuvos moterų krepšinio rėmimo fondui. 2011 metais tuometis Marijampolės meras Vidmantas Brazys pasiūlė grįžti į Savivaldybės administraciją dirbti pirmuoju vicemeru, atsakingu už miesto ūkį.
– Rinkimuose mes su Alvydu Kirkliausku atstovavome Krikščionių partijai ir gavome Taryboje dvi vietas, kurios buvo „auksinės“, nes leido formuoti daugumą. Su Socialdemokratų sąjungos atstovu Gediminu Akelaičiu suformavome frakciją, V. Brazys man, kaip vicemerui, patikėjo visus ūkio reikalus, investicijas. Būtent tada vyko „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“ projektavimo darbai, ant tunelių statybų dokumentų yra mano parašai. Po kurio laiko frakcija suiro, netekau posto. Tie, kurie mane iš jo išvertė, galvojo, kad jiems bus geriau, bet taip susiklostė, kad vėl buvau pakviestas į Susisiekimo ministeriją dirbti viceministru, nes manimi pasitikėjo premjeras Algirdas Stankevičius, – teigė jis.
2016 metais baigėsi kadencija, jau iš anksto A. Žvaliauskas buvo susitaręs su tuomečiu Marijampolės kolegijos direktoriumi Vaidotu Viliūnu, kad ateis dirbti joje dėstytoju. Dar būdamas Seimo nariu A. Žvaliauskas 1999 metų pavasarį apsigynė socialinių mokslų daktaro laipsnį, kolegijoje dėstė transporto politiką, žemės ūkio logistiką.
Kiti darbai ir kiti rūpesčiai
Paklaustas, kaip gyvena šiandien, buvęs meras ir ministras sako, kad stengiasi būti kuo ramesnis, nesinervinti, neprisiimti kažkokių įsipareigojimų, labiausiai nori ramybės. „Gyvenimas buvo labai spalvingas, audringas, patyriau labai daug visko. Dabar džiugina ūkio darbai, čia pasistačiau garažą, namelį valčiai, ir labradorui Darkiui namelį su apšildymu įrengiau. Žmona dar dirba, užsakymų turi porai metų į priekį, o man malonumą teikia augalų priežiūra. Šiltnamyje sodinu daržoves, tvenkinyje šeriu ir auginu žuvis. Dideliame mūsų sklype yra ir dukros Ievos namas. Ji dirba Vilkaviškyje sveikatos centre finansininke, augina du anūkus Jomantę ir Arą. Donatas dirba automobilių atsarginių dalių įmonėje „InterCars“, jų šeimoje auga Jonė, kuri šiemet pradės lankyti pirmąją klasę.
Mūsų dukra Sigita gyvena ir dirba sostinėje, ji yra Vilniaus vystymo kompanijos departamento vadovė, architektė, kaip ir mama. Jų šeimoje auga Miglė ir Domantas, kurie lanko mokyklą, tad turime iš viso penkis anūkus. Kai vasarą jie čia suvažiuoja visi, būna linksma“, – pasakojo A. Žvaliauskas.
Anot jo, laisvalaikiu dar mėgsta žvejoti, o medžioklėje jau nebuvo gal 15 metų. Domisi politiniu, visuomeniniu gyvenimu, tuo, kas vyksta Marijampolėje. „Vienas dalykas yra vertinti viską iš šalies, o visai kitas – kai pats vadovauji tam procesui. Tad aš nekritikuoju dabartinės miesto valdžios darbų. Visi norime, kad geriau būtų, ir viena iš mano svajonių yra pervažiuoti naujuoju tiltu Aušros gatvėje per Šešupę, apie kurį tiek metų kalbama. Ir geros sporto salės mieste noriu, bet nepritariu idėjai statyti areną, nes bijau, kad ji stovės tuščia, kaip yra Prienuose, Pasvalyje ir kituose miestuose. Jei prieš kokius 15 metų būtume priėmę protingą sprendimą ir išplėtę Sporto centrą, tai turėtume ir gerą salę. Visoje savivaldybė dabar mažiau gyventojų, negu man būnant meru vien mieste gyveno. Ir tai reikia turėti galvoje“, – sakė jis.
Asmeniniame gyvenime buvęs miesto vadovas nori geros sveikatos ir sulaukti proanūkių. O miesto žmonėms jis linkėtų neskubėti palikti Marijampolės, nes skauda širdį, kad mažėja žmonių. Vien buvusioje mero kaimynystėje keturi namai stovi tušti. „Vis dėlto manau, kad Lietuvoje nebus taip, kad liktų tik 2,2 mln. gyventojų, kaip prognozuojama, nes nemaža dalis dar sugrįš, o globalizacija vyksta visur“, – sakė jis.
Komentarai nepriimami.