Marijampolėje gimę ir augę Viktorija ir Justas Gurevičiai – gamtinio ūkio šeimininkai. Tai – mažai girdėta, visiškai nepelnytai Lietuvoje nepopuliari žemdirbystės kryptis. Daržo ir sodo gėrybes auginant šiuo būdu galima pasiekti net tris kartus geresnių rezultatų. Tiesa, sutuoktiniams svarbiausia ne tai. Už viską labiau jie vertina tai, kad gamtinė žemdirbystė sudaro sąlygas užauginti sveiką, natūralų maistą būnant gamtos dalimi – darnoje, harmonijoje, santarvėje.
– Justai, papasakokite apie gamtinę žemdirbystę. Kuo ji skiriasi nuo mums įprasto žemės dirbimo būdo?
– Visą esmę apibrėžia pavadinimas. Gamtinės žemdirbystės metodas skatina žemės ūkio veiklą vystyti paisant gamtos interesų. Paprastai tariant, dirbti drauge su gamta. Gamtiniame ūkyje augalams siekiama sudaryti kuo natūralesnes sąlygas, kad jie galėtų augti ir vešėti. Tradicinėje žemdirbystėje dirvožemis rudenį yra ariamas, akėjamas. Gamtiniame ūkyje žemė beveik nejudinama. Tik pavasarį, kai reikia suberti daržovių sėklas, žemė kai kur pražeriama, tačiau negiliai, tik tiek, kiek reikia sėkloms paslėpti.
Dirvožemis – kaip mūsų žarnynas, kuriame gyvena daugybė bakterijų ir mikroorganizmų. Gausi ir įvairi mikroflora labai svarbi augalams. Skirtingos bakterijos ir grybai praturtina juos reikalingomis medžiagomis, o augalai šiuos pamaitina per šaknis išleisdami cukrų. Suprantant šį procesą žemės dirbimas nebetenka prasmės. Jis tiesiog nužudo visą gyvybę dirvožemyje. Gamtinės žemdirbystės apibrėžimą sugalvojau ne pats. Lietuvoje jį plačiai aprašęs ir išgarsinęs autorius – Saulius Jasionis. Jis daug tuo domisi ir gilinasi praktiškai, yra išleidęs nemažai knygų šia tema.
– Kada ir kodėl susidomėjote gamtine žemdirbyste? Kas jus, gimusį ir augusį mieste, paskatino kurtis kaime, pradėti ūkininkauti ir dar tokiu neįprastu būdu?
– Baigęs mokyklą pradėjau studijuoti teisę. Greitai supratau, kad šis mokslas – ne man. Nutraukęs studijas išvykau pakeliauti. Tikslas buvo pažinti, atrasti save, suprasti, ką norėčiau veikti gyvenime. Vykdamas iš vienos šalies į kitą pajaučiau, kad man norisi būti arčiau gamtos. Grįžęs į Lietuvą sugalvojau, kad noriu studijuoti miškininkystę. Įstojau, mokiausi, beliko parašyti baigiamąjį darbą. Aš – praktikas, ne teoretikas, todėl darbo neparašiau, vėl išvykau keliauti. Šį kartą likimas nuvedė į Kanadą, kurios gamta – įspūdinga, laukinė, nepaliesta. Ten galutinai supratau, kad noriu gyventi atokiau nuo miesto. Grįžęs į Lietuvą sutikau Viktoriją, sukūrėme šeimą. Teko galvoti, kur gyvensime. Išsakiau mintį apie būstą atokiau nuo miesto – ji sutiko.
Draugai buvo nusipirkę sodybą čia, Šlavančių kaime. Mums patiko šios apylinkės, todėl sužinoję, kad yra galimybė įsigyti netoliese esančią sodybą, nedelsėme. Atėjome čia su mintimi, kad norime ne tik gyventi, bet ir pragyventi. Ką daugiau gali veikti kaime, jei ne kažką auginti? Taip ir pradėjome auginti daržoves, vaisius, uogas, tačiau ne bet kaip, ne atsikovojus žemės gabalą iš gamtos, o su ja bendradarbiaujant, kliaujantis gamtinės žemdirbystės principais. Iš pradžių sau, savo šeimai, o vėliau ir platesnei auditorijai.
– Kaip gamtinė žemdirbystė atrodo praktiškai? Kaip auginate, prižiūrite augalus? Ar tręšiate juos? Ar tai neprieštarauja gamtinės žemdirbystės idėjai?
– Bandydamas paaiškinti žmonėms gamtinės žemdirbystės principą sakau, kad ne aš, o gamta man augina maistą. Aš esu tik vedlys, padėjėjas. Prieš trejus metus, kai įsikėlėme į sodybą, numačiau daržo vietą, „išplėšiau“ žolę. Atvirą dirvą užklojau šienu. Mulčiavimas gamtinėje žemdirbystėje labai svarbus. Mulčias yra apsauginis sluoksnis nuo saulės, vėjo, kurie neabejotinai svarbūs augimo procese, bet jei pasiekia dirvą tiesiogiai, žudo dirvoje esančias bakterijas. Taip pat jis yra maistas mikroorganizmams.
Bakterijos jį valgo ir kartu gamina naudingąsias medžiagas. Kuo ilgiau dirva mulčiuojama ir nejudinama, tuo didesnės ir įvairesnės mikroorganizmų kolonijos jame apsigyvena, tuo daugiau skirtingų naudingųjų medžiagų tokioje dirvoje aptinkama. Tik svarbu, kad šienas būtų ekologiškas. Mulčiavimas padeda ir apsisaugoti nuo piktžolių. Tiesa, mūsų darže jos nėra visiškai nepageidaujamos. Kiekviena žolė dirvą kažkuo praturtina, parodo, kokia jos būklė. Jei auga kiaulpienės, vadinasi, trūksta kalio, dirva yra labai suspausta.
Cheminių trąšų savo gamtiniame ūkyje nenaudojame – jos sunaikintų visą dirvožemio mikroflorą ir prieštarautų gamtinio ūkio filosofijai. Kadangi mano gamtinis daržas dar jaunas, kai kurių maistinių medžiagų augalams trūksta, todėl kartais palaistau jas paties gamintais fermentuotais žolių tirpalais. Geriausiai žinomas – dilgėlių, kuriuo daug kas laisto pomidorus šiltnamyje, bet labai vertingas ir vaistinės taukės, kurią užsiauginu pats.
– Ką sodinate, auginate? Koks daržo asortimentas? Kur realizuojate produkciją? Ar Marijampolės rinka pateisina jūsų lūkesčius, ar regiono žmonės supranta gamtinio daržo gėrybių vertę?
– Keliaudamas užsienyje dirbau virtuvės šefu. Ši patirtis leido atrasti ir pažinti daug įvairių daržovių, vaisių, uogų, prieskoninių žolelių. Savo darže stengiuosi užauginti augalus, kurie leistų pagaminti skanų, įdomų maistą. Asortimente turime ne tik tradicinių oranžinių, bet ir violetinių morkų, burokėlių, baltagūžių, žiedinių, lapinių kopūstų „kale“, brokolių, salotų, svogūnų. Auginame stiebinius salierus, pankolius.
etrukus turėsime braškių, vasarai įpusėjus – cukinijų, patisonų, arbūzų, melionų. Žinoma, yra ir agurkų, pomidorų, auginame daug įvairių prieskoninių žolelių. Šiuo metu daržas užima 30, vaismedžiams paskirta apie 20 arų. Šiemet jau antras sezonas, kai daržoves parduodame ūkininkų turguje Marijampolėje, prie buvusios naftos bazės. Turime nuolatinių klientų, kurie kas savaitę atvyksta įsigyti daržovių krepšelius.
Nemaža dalis tikrai supranta gamtinio ūkio daržovių vertę. Kai kas perka per daug nesigilindami, tačiau stengiamės paaiškinti, papasakoti, kad tai – ypatingos vertės maistas. Turiu minčių, planų ir norų plėstis, didinti kiekius. Galbūt tuomet ir pagalvosime apie prekybą didesniuose miestuose, tačiau kol kas visiškai pakanka Marijampolės rinkos.
– Kiek žmonių dirba jūsų ūkyje? Kas už ką atsakingas? Kada būna didžiausias darbymetis?
– Tai – šeimos ūkis. Jokių samdinių neturime, viską darome patys. Didžiausia atsakomybė ir darbų našta tenka man, tačiau padeda mama, žmonos sesuo. Daugiausia darbo, žinoma, būna rudenėjant, kuomet viskas subręsta, prisirpsta. Nepaisant to, patiriu daugiau laimės nei nuovargio.
Komentarai nepriimami.