Kas? Gal koks netikėtas – geras ar blogas – įvykis, smagus nutikimas, susitikimas su seniai matytu pažįstamu… Apie tai kasdienių darbų ir rūpesčių sūkuriuose veikiausiai nė negalvojame, tik paskui imame svarstyti, kad kažko gal ir galėjai tikėtis: jei tik būtum atidžiau įsižiūrėjęs į aplinkos ženklus ar įsiklausęs į savo nuojautas.
Vytautas Kalinauskas, kurio paveikslų paroda tik ką smagiai atidaryta Marijampolės kultūros centre (antrajame aukšte), sako, kad „pasaulis darosi nenuspėjamas ir pavojingas – norisi pabėgti, nežinom, kas laukia už kampo ar posūkio, nežinom, kaip nuo daug ko gintis. Iš to jausmo ir atsiranda būtent tokie, o ne kitokie simboliai: paveiksluose – grynas simbolizmas. Kritikai sako, kad tai blogai, nes įžiūri daug literatūros, bet tai nieko nekeičia. Paveikslai atspindi ir mane patį, juose galiu pamatyti, koks esu“.
arodoje – ir jau senokai kurti, ir nauji darbai – beveik šešiasdešimt. Ir tikrai ne visi. Vytautas sakė, kad parodos rengiamos, nes „paveikslams liūdna stovėti atremtiems į sieną – jie turi būti ant sienos ir matyti žmones…“
Paroda vadinasi „Nuo erotikos iki filosofijos“ – gal kam ir atrodo, kad tai skamba pretenzingai, bet… Iš tiesų ekspozicija susideda iš dviejų, o teisingiau – trijų – dalių, tačiau viskas persipina, abstrakčios (nors, sako, kai kas ima ir atpažįsta prototipą) moterų figūros panyra ir į filosofinį kontekstą – ar išnyra iš jo. Nė viena ekspozicijos dalis nėra geresnė ar blogesnė, tokių dalykų nepasversi, nes visoje kūryboje susipina ir grožis, ir ironija, ir ilgesys ar graži nuostaba. Tarsi atskira dalis – nespalvoti darbai, kuriuos, sako, kažkas pavadino „iliustracijomis neparašytiems eilėraščiams“. Beje, paklaustas, kodėl paveikslai be pavadinimų, autorius sakė, kad vieno žodžio tikrai neužtektų…
V. Kalinauskas – kalvarijietis, reprezentuojantis gimtąjį miestą parodose, pleneruose, jį tapantis, nors šiaip jau realizmas nėra jo mėgiama sritis. O tai, kad šis žmogus savo mieste ne tik žinomas, bet ir mylimas, liudijo didžiulis būrys kalvarijiečių, radusių laiko atvykti į Marijampolę. Senokai šiose erdvėse buvo toks linksmas parodos atidarymas: autorių sveikino, jo paveikslais, kurių ne po vieną yra dažnuose namuose, džiaugėsi ir literatai, ir šokių kolektyvo narės, ir net gerbėjų grupelės iš atskirų gatvių. Džiaugėsi paroda Kazlų Rūdos kūrėjų bendrijos „Smėlis“ atstovai – Vytautas dalyvavo ne viename jų organizuotame plenere. Buvo daug nuoširdžių sveikinimų ir linkėjimų, smagaus juoko prisimenant nebūtinai su kūryba susijusius gyvenimo įvykius.
…Tai ar „už kampo“ laukia įkvėpimas? Kartais – tikrai, tačiau tai (idėja, tema, blyksnis) tėra pradžia. „Idėja, sprendimo ieškojimas, darbas ir nepasitenkinimas rezultatu… Kaip rasti alegoriją, netikėtą požiūrį, turinio ir formos darną, padaryti tobulai?“ Tai – iš Vytauto Kalinausko prisistatymo.
Komentarai nepriimami.