Kai kur Lietuvoje šiemet stebima daugiau kukučių. Šis paukštis toks ypatingas, kad jo nepamatyti ir nepažinti tiesiog neįmanoma. Tiesa, kai kur jo neregėti. Kaip jūs manote, kodėl?
Kukutis prie inkilo. Autoriaus nuotraukos
Yra keletas priežasčių, lemiančių kukučio paplitimą, būklę ir gausą. Pirmiausia būtina paminėti, kad tai – reta rūšis, įrašyta į raudonąją knygą. O gal tokia reta ji buvo visada – juk būna ir gamtiškai retų, bet visai nenykstančių rūšių. Ne, kukutis yra buvęs kur kas dažnesnis – aš pats pamenu, kaip tėviškėje prie Kazlų Rūdos girios stovėdamas kieme iš karto galėdavau girdėti 7–9 kukučių upsėjimą. Kiek ten likę šiandien, nežinau, bet būčiau laimingas, jei apylinkėje perėtų bent viena pora.
Kodėl tiek dėmesio vienai rūšiai? Todėl, kad ji – kitokia, kad labai graži, kad su dailiu kuodu, kurį kukutis moka išskleisti. Be savo egzotiško margumo (skrisdamas jis primena didelį margą drugį), kukutis žavi savo nuolatiniu užimtumu: jį paprastai matai bėgiojantį ir smaigstantį snapą žemėn. Atrodo, kad šis paukštis turi ypatingų gebėjimų aptikti sliekus, grambuolių lervas net ir jų nematydamas. Dažnai gaudo suaugusius grambuolius ir mėšlavabalius, bet prieš prarydami juos turi gerokai padaužyti į žemę, nuplėšti aštrius antsparnius ir kitas kietąsias vabalų dalis. Deja, lesalo stygius – viena iš rūšies nykimo priežasčių, kaip ir lesalo apnuodijimas purškiant laukus, kur kukučiai turi rinkti maistą.
Bet didžiausia problema, kylanti šiai rūšiai – lizdaviečių trūkumas. Šiaip kukutis nėra labai išrankus, tiesa, jam labiau patinka maža netvarka, statybinių medžiagų krūvos, akmenų grūstys, po namu ar ūkiniu pastatu esanti ertmė. Tokių vietų ir apskritai perimviečių trūkumą galima kompensuoti keliant inkilus ar įrengiant specialias lizdavietes. Apsižvalgykite – ar visuose kiemuose, pas kiekvieną šeimininką rasime sode, prie pastatų iškeltus inkilus? Klausimas lyg ir bereikšmis, vargu ar įmanoma tokių rasti. Tačiau kukučiui reikėtų kažko kito – laukuose prie pavienių medžių, palikus šiek tiek „laisvos“ žemės (visko gi neapsėsi…), galima įrengti specialų inkilą su 5–6 cm landa ir jį iškelti tik 2–3 m aukštyje. Jei nėra tokio medžio, jį galima tvirtinti prie specialiai įkaltų ar įkastų kuolų. Būdamas Pietų Vokietijoje, tokius inkilus mačiau prie dažno vynuogyno, prie javų lauko. Kukučiai juose perėjo ne visur, kai kur įsikurdavo varnėnai, zylės, liepsnelės. Ar to pakaktų privilioti kukučius? Atsakyti paprasta – gamta tokio atsakymo ir greito pažado neduoda, tačiau jei nieko nedarysime, nesulauksime ir rezultato.
Lizdavietė kukučiui (Vokietija).
O kad tokios paprastos priemonės gali būti veiksmingos, puikiai patvirtina vienas pavyzdys. Dar prieš 20 metų Lietuvoje beveik nematėme pelėsakalių. Šie ilgauodegiai sakaliukai yra puikūs pelių ir pelėnų medžiotojai, jie visada gyvendavo laukuose, o perėdavo senuose varninių paukščių lizduose. Ilgainiui laukuose neliko medžių ir lizdų, o patys sau lizdų sakalai sukti nemoka. Prieš dešimtmetį Lietuvos ornitologų draugija kartu su energetikais aukštos įtampos elektros linijų stulpuose iškėlė šimtus specialių inkilų. Ši priemonė pasirodė itin veiksminga, dabar pelėsakalius galima matyti daug kur. Čia pats geriausias įrodymas skeptikams, abejojusiems dėl tokios apsaugos priemonės ir iš viso nieko nedariusiems – tai veikia, šie inkilai arba lizdavietės gerokai pagerino retos rūšies būklę.
Ar to paties negalima siekti keliant specialius inkilus ar įrengiant lizdavietes kukučiams?
Selemonas PALTANAVIČIUS
Komentarai nepriimami.